Drąsinimas (tikro ganytojo bruožas) keisti Lietuvos visuomenės veidą, troškimas įkvėpti vilties sovietinės okupacijos nuvargintiems žmonėms, buvo jaučiamas viso vizito metu. Jono Pauliaus II žodžiai ir veiksmai pasižymėjo pora krypčių. Viena buvo labiau svarbi plačiajai visuomenei, o kita – katalikų bendruomenei.
Visų pirma, popiežiaus vizito organizavimo peripetijos paveikė mūsų šalies istorijos eigą. Anuometis šalies vadovas A.Brazauskas ne kartą viešai yra prisiminęs, kad artėjanti pontifiko viešnagė tapo puikiu koziriu derybose su Rusija paspartinti okupacinės armijos išvedimą. Popiežius turi atvykti į šalį, kurioje nėra svetimos kariuomenės – šį argumentą suprato ir Rusija.
Viešnagės ašimi galėtume įvardyti Jono Pauliaus II susitikimą su intelektualais Šv. Jonų bažnyčioje. Šiame susitikime jo asmenybė pritraukė ir tuos, kurie buvo toli nuo Bažnyčios, bei padrąsino tuos intelektualus, kurie pasirinko krikščionybę pakankamai priešiškoje jai akademinėje terpėje. Tądien popiežius pasakė įspūdingą kalbą, kurios šerdimi tapo „mąstymo etika“ – proto ir tikėjimo susitikimas.
Viešnagės ašimi galėtume įvardyti Jono Pauliaus II susitikimą su intelektualais. Tądien popiežius pasakė įspūdingą kalbą, kurios šerdimi tapo „mąstymo etika“ – proto ir tikėjimo susitikimas.
Ši kalba, deja, retai prisimenama, ir, praėjus dviem dešimtmečiams, tebėra itin aktuali mūsų visuomenei. Prisiminkime, kad ir tokią jos ištrauką, kuri, atrodytų, yra parašyta šiandien: „Demokratinėms santvarkoms gresiantis pavojus – tapti tam tikra sistema taisyklių, nepakankamai įsišaknijusių vertybėse, kurių negalima atsisakyti, nes jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę. Jos turi būti kiekvieno sambūvio pagrindas, ir jokia dauguma negali jų atmesti, nesukėlusi žmogui ir visuomenei pragaištingų pasekmių. Bažnyčia tvirtai kėlė balsą prieš tokį laisvės iškraipymą tiek politinėje, tiek ir ekonominėje srityje. <…> Bažnyčia ir šiandien be atvangos priešinasi tiems visuomenės poslinkiams, kurie tariamosios teisės į laisvę vardu tinkamai neapsaugo gimstančiųjų žmogiškosios gyvybės ir silpniausių visuomenės klasių orumo“ (Šventojo Tėvo kalba inteligentijai Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, 1993 09 05).
Būtent pamatinių vertybių nepaisymas, laisvės iškraipymas, socialinė nejautra tapo tomis šunvotėmis, kurios alina Lietuvą.
Susitikimas su Lietuvos lenkų bendruomene buvo kvietimas abiem – lietuvių ir lenkų – tautoms drauge kurti savo ateitį Europos kontekste. Vėlgi, jei šis kvietimas būtų buvęs išgirstas, neturėtume dabartinių nesusipratimų tarp mūsų tautų.
Viešnagės programa buvo sudaryta taip, kad pabrėžtų pastoracinį–katechetinį kelionės pobūdį. Lietuva per šią kelionę turėjo išgyventi tarsi savo krikšto šventę, pereiti visus krikščioniško gyvenimo etapus.
Jau pirmąją vizito dieną susitikimo su kunigais, vienuoliais, vienuolėmis ir seminaristais Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje metu buvo apmąstyta kunigystė, Šv. Mišios Vingio parke ir Krikšto pažadų atnaujinimas sutelkė dėmesį į krikščionio tapatybę, Šv. Mišios Kauno Santakoje – Šventosios Dvasios vaidmenį krikščionio liudijimui. Žodžio liturgija Šiluvos bažnyčioje pabrėžė krikščioniškos šeimos uždavinius, o pamaldos prie Kryžių kalno – atpirkimo ir kančios slėpinį.
Kristaus liudijimas, kvietimas į naująją evangelizaciją, ateities iššūkių priėmimas buvo pagrindiniai popiežiaus vizito Lietuvoje akcentai.
Šv. Mišių Kauno Santakoje metu jis ragino: „Visų Lietuvos dukterų ir sūnų žodžiai bei darbai tegul tampa naująja evangelizacija. Nauja ne turiniu, kuris visad lieka tas pats – tai dėl žmonijos išganymo mirusio ir prisikėlusio Kristaus skelbimas, – bet nauja savo metodais ir būdais, gebančiais atsakyti į mūsų laiko poreikius“ (Šventojo Tėvo pamokslas šv. Mišiose Kauno Santakoje 1993 09 06).
Paradoksalu, tačiau po dvidešimties metų Lietuvos katalikų bendruomenei naujų metodų ir būdų skelbti Kristaus žinią paieška vis dar yra iššūkis.
Neabejotinai labiausiai popiežiui į atmintį įsirėžė apsilankymas Kryžių kalne. Kelioms savaitėms praėjus po kelionės į Lietuvą, lankydamasis Italijoje, La Vernos kalno pranciškonų vienuolyne, Jonas Paulius II brolius pranciškonus paragino pastatyti prie Kryžių kalno vienuolyną, kuris dabar ten stovi. Jonas Paulius II ne sykį prisimindavo savo kalbose mūsų Koliziejų, tuo garsindamas mūsų kraštą visame pasaulyje.
Praėjus gerai laiko atkarpai nuo popiežiaus apsilankymo Lietuvoje, tiek Bažnyčios nariai, tiek visi mūsų šalies geros valios žmonės gali rasti sau išminties, kuri trykšta iš Didžiojo Karolio minčių.
Akivaizdu, kad prieš dvidešimt metų, kelias rugsėjo dienas tarp mūsų vaikščiojo pranašas, tačiau tokia jau pranašų lemtis, kad jų klausosi minios, po jų mirties jiems statomi paminklai, bet jų pamokymų ir įspėjimų nepaisoma.
Ar ne tas pats likimas ištiko ir Jono Pauliaus II apsilankymą Lietuvoje?
