Nors sinode gvildenamų temų ratas buvo tikrai platus, tačiau daugiausia diskusijų kilo dėl antrą civilinę santuoką sudariusių katalikų padėties Bažnyčioje. Tokie katalikai ne tik negali praktikuoti sakramentinio gyvenimo, bet, pavyzdžiui, būti krikštatėviais, katechetais ar skaityti liturginius skaitinius Mišių metu.
Kita vertus, šios poros vis dažniau įsijungia į parapijų gyvenimą, savanoriauja šeimų centruose, dalyvauja karitatyvinėje veikloje.
Sinodo tėvai pateko į keblią situaciją svarstydami išsituokusiųjų klausimą: kaip likti ištikimiems santuokos neišardomumo doktrinai ir liudyti Dievo gailestingumą kiekvienam žmogui?
Per tris sinodo savaites būta tikrai karštų diskusijų, žiniasklaidoje pasirodė nutekintas keliolikos kardinolų laiškas popiežiui, kuris buvo raginamas nekeisti ligšiolinės praktikos dėl išsituokusiųjų, paskleista žinia (Vatikano griežtai paneigta) apie pablogėjusią pontifiko sveikatą.
Pranciškus net prabilo apie „sąmokslo teorijų hermeneutiką“, atkreipė dėmesį, kad „kartais ne visada tinkamais būdais išsakytos įvairios nuomonės“ ir atsiprašė tikinčiųjų už skandalus Bažnyčioje.
„Nesu niekada girdėjęs, kad kardinolai ir vyskupai taip nepagarbiai kalbėtų apie popiežių“, – savo reportaže iš Romos JAV katalikų spaudoje rašė vienas garsiausių pasaulio vatikanologų, jėzuitas Thomas J.Reese. Tad sinode įtampa buvo pasiekusi aukščiausią tašką.
Diskusijose į darbą buvo paleisti ne vien teologiniai ar teisiniai argumentai, bet daug buvo remiamasi į pastoracinę praktiką. Plačiai nuskambėjo vieno vyskupo papasakota istorija, sukrėtusi sinodo dalyvius: antroje santuokoje gyvenančių tėvų vaikas ėjo Pirmos Komunijos. Gavęs Kristaus Kūną vaikas nunešė jį savo tėveliams, kad pasidalintų su jais.
Praktikoje šis paragrafas turėtų reikšti, kad išsiskyrėliai galės kunigo nuožiūra, po nuodugnaus tyrimo, gauti sakramentus, bet vengiant papiktinimų toks veiksmas nebūtų viešas
Vienu metu sinodo stebėtojams net atrodė, kad jo darbas atsidūrė aklavietėje, tačiau šeštadienį dviejų trečdalių balsų paramą gavo visi 94 baigiamojo dokumento paragrafai. Daugumai jų pritarta beveik vienbalsiai, išskyrus du paragrafus, kuriuose kalbama apie išsiskyrusiųjų ir antrą civilinę santuoką sudariusių katalikų sielovadą. Jie buvo priimti vos vienu ir keliais balsais daugiau nei reikalauja minimumas.
Kas šiuose paragrafuose buvo tokio, kad visgi pavyko pasiekti trapų konsensusą?
Pagal sinodo darbotvarkę, jo dalyviai buvo suskirstyti į trylika kalbinių grupių. Teologiškai solidžiausia ir įdomiausia buvo vokiškai kalbančių grupė, kurioje buvo tokie kardinolai kaip novatorių lyderis Walteris Kasperis, vienas Katalikų Bažnyčios katekizmo autorių Christophas Schönbornas ar už katalikų tikėjimo grynumą atsakingos Vatikano kongregacijos galva Gerhardas Ludwigas Mülleris.
Pastarojo balsas tapo lemiamas – jei tikėjimo prievaizdas neįžvelgia problemos, kodėl ją turėtų matyti kiti? Mat vokiškoji grupė atkreipė dėmesį į Bažnyčios teisės kanoną, kuris kalba apie Bažnyčios valdymo galią vidinėje srityje (lot. in foro interno). Šis kanonas reiškia, kad priimtas sprendimas konkrečioje situacijoje negalioja viešame Bažnyčios gyvenime.
Nors baigiamajame dokumente kalbant apie išsiskyrusiuosius ir vėl susituokusiuosius nenaudojami žodžiai „Komunija“ ar „Eucharistija“, tačiau siūloma išskyrusiųjų pastoracijoje vadovautis būtent „interno foro“ principu.
Kunigams primenama pareiga palydėti žmones jų situacijos tyrimo keliu, vadovaujantis Bažnyčios mokymu ir vyskupo nurodymais, pasitelkus sąžinės peržvalgą, gyvenimo apmąstymą ir atgailą.
Sinodas tapo įvykiu, patvirtinusiu, kad katalikybė nėra uniforminė religija, o joje gerbiama nuomonių laisvė bei įvairovė.
Taip pat sinodo tėvai paragino, kad išsiskyrusieji ir vėl susituokusieji turėtų savęs klausti, kokia buvo jų laikysena vaikų atžvilgiu, kai santuoka pateko į krizę, ar jie bandė susitaikyti, koks palikto sutuoktinio likimas, kokios buvo naujos santuokos sudarymo pasekmės kitiems šeimos nariams ir tikinčiųjų bendruomenei, kokį pavyzdį jie patys duoda jauniems žmonėms, kurie ruošiasi santuokai.
Praktikoje šis paragrafas turėtų reikšti, kad išsiskyrėliai galės kunigo nuožiūra, po nuodugnaus tyrimo, gauti sakramentus, bet vengiant papiktinimų toks veiksmas nebūtų viešas, nekistų ir tokių žmonių statusas. Būtent taip iki šiol jau elgdavosi ne vienas jautrus ganomiesiems kunigas. Pavyzdžiui, Lietuvoje tokiu pastoraciniu jautrumu ypač pasižymi pranciškonai.
Akivaizdu, kad po sinodo ši praktika tik plėtosis. Nors Bažnyčios mokymas nekinta, tačiau jo praktiniai pritaikymo niuansai, doktrinos apmąstymas bei gilinimas, vietinių bažnyčių vaidmens stiprinimas yra kertiniai klausimai, kurių plėtotė yra svarbūs ateities uždaviniai.
Tiesa, baigiamasis dokumentas nieko neįpareigoja ir yra taip surašytas, kad palieka erdvę interpretacijoms: novatoriai traktuos jį kaip galimybę teikti išsiskyrėliams sakramentus, o tradicionalistai – neras jame jokių pokyčių.
Kitaip tariant, kaip ir buvo prognozuota, sinodo tėvai paliko didelę manevro erdvę popiežiui Pranciškui, paprašydami, kad jis paskelbtų dokumentą apie šeimą.
Be to, sinodo metu pasigirdo pasvarstymų, kad popiežius gali jubiliejinių Gailestingumo metų proga paskelbti ypatingą malonę – Komuniją išsiskyrėliams.
Tad, kaip pastebėjo spaudos konferencijoje popiežius atstovas spaudai t. Federico Lombardi, užbaigus šią sinodo asamblėją, Bažnyčios mąstymų apie šeimą kelias nesibaigia.
Pats popiežius baigdamas sinodo darbą, pareiškė: „Sinodo patirtis mums padėjo geriau suprasti, kad tikrieji Bažnyčios mokymo gynėjai yra tie, kurie gina ne raidę, bet dvasią, ne idėjas, bet žmogų, ne formules, bet neatlyginamai mums dovanojamą Dievo meilę ir atleidimą.“
Sinodas tapo įvykiu, patvirtinusiu, kad katalikybė nėra uniforminė religija, o joje gerbiama nuomonių laisvė bei įvairovė. Bažnyčia kalbėdama apie šeimą ir su šeima ieško dialogo su pasauliu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: Istorinė Bažnyčios galimybė
