Stereotipinis požiūris į laimę teigia, kad laimingas žmogus yra jaunas, sveikas, išsilavinęs, optimistas, ekstravertas, turintis didelių pajamų.
Tačiau neseniai buvo paskelbti duomenys, apimantys laikotarpį nuo 1984 iki 2014 m. ir surinkti pasaulinės World Value Survey organizacijos apie skirtingas religines grupes iš 100 šalių. Remiantis šiuo tyrimu, daugiau nei 84 proc. žmonių visame pasaulyje priskiria save kokiai nors religinei grupei.
Negana to, pasak tyrimo, laimingiausi žmonės yra ne tik vedę, pasižymintys aukšta saviverte, darbo etika ir kukliais norais, bet ir religingi. Tuo pačiu lytis ir intelektinis lygis nedarė įtakos laimės potyriui. Šis tyrimas atskleidė, kad laimės ir pasitenkinimo gyvenimu lygis priklauso ir nuo religinės patirties. Taip pat šie duomenys parodė, kad protestantai, budistai ir katalikai yra laimingesni už kitas socialines grupes.
Nesigilindami į konfesinės priklausomybės pranašumų ar trūkumų plonybes, turime konstatuoti, kad krikščioniška žinia milijonams pasaulio vyrų ir moterų yra gyvenimo įprasminimo versmė. Šv. Leonas Didysis, V a. popiežius ir švietėjas, rašė: „Svarbiausia yra suprasti, už ką gyvenama ar mirštama, nes yra mirtis, kuri tampa gyvenimo šaltiniu ir yra gyvenimas, kuris tampa mirties priežastimi.”
Simboliška, kad Didžiąją savaitę Prancūzija laidojo savo herojų – pulkininką leitenantą Arnaudą Beltrameą. Prisiminkime, kad šis žandaras per teroristinį išpuolį Pietų Prancūzijoje, savo iniciatyva, įtikino teroristą paleisti įkaitę moterį, ir jį patį, vietoj jos, paimti įkaitu. Netrukus džihadistas perpjovė įkaitui gerklę, o pats buvo nukautas specialiųjų pajėgų
Vatikano radijas pateikė daugiau mažiau žinomų faktų apie šio didvyrio gyvenimą. Nors Arnaudas Beltrame buvo gimęs krikščionybei abejingoje šeimoje, vis tik asmeninį tikėjimą atrado būdamas maždaug 33 metų ir ne vienam yra pasakojęs apie grįžimą prie savo katalikiškų šaknų. Priėmęs Sutvirtinimą ir pirmąją Komuniją, nuoširdžiai praktikavo savo tikėjimą.
Ilgai gyvenęs be artimo žmogaus, po vienos piligriminės kelionės, jis apsisprendė susisieti su Marielle, taip pat katalike. Pora susižadėjo ir susituokė civiliškai, o keturias dienas prieš lemtingus įvykius, jie sužinojo, kad gales susituokti pagal katalikų apeigas birželio 9-ąją.
Kelios valandos prieš mirtį kunigas rengęs porą Santuokos sakramentui aplankė pulkininką leitenantą ligoninėje, kartu su jo sužadėtine Marielle sukalbėjo maldą, suteikė Paskutinį patepimą. Deja, Arnaudas Beltrame nebeatgavo sąmonės iki mirties ir todėl nebespėjo priimti Santuokos sakramento.
Tarp jo poelgio motyvų minimas ne tik stiprus pareigos jausmas, bet ir krikščioniškas tikėjimas, kurio viena kertinių minčių byloja: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13).
Taip velykinė Jėzaus iš Nazareto istorija tampa gyva žmonių gyvenimuose ir pasirinkimuose. Krikščionybė nėra doktrinos kietumas, Dekalogo plokštės ar katekizmų pastraipos. Ji – konkretus meilės veiksmas tam, kuris jos stokoja iki pat savo egzistencijos gelmių. Ir šią stoką užpildyti gali tik kito žmogaus ir Dievo artumas.
Popiežius Pranciškus mėgsta vartoti prancūzų rašytojo Malègue apibūdinimą, kuris byloja apie „šventumo viduriniąją klasę“. Popiežius taip jį paaiškina: „Visada kalbu apie tėvus, senelius, slauges, žmones, kurie gyvena ir tarnauja kitiems, augina savo vaikus, kurie dirba... Tai be galo šventi žmonės! Tai šie žmones veda Bažnyčią pirmyn: tie, kurie oriai užsidirba pragyvenimui, kurie augina vaikus, laidoja savo mirusiuosius, kurie globoja savo senelius, užuot išvežę į senelių namus, tai ir yra mūsų šventoji vidurinioji klasė.”
Tai – laimė būti tikru žmogumi.
