 |
Tačiau prezidentė jų neįvardino, tik nurodė kriterijus, kuriais remdamasi ji nustato, kad Lietuvoje niekinama valstybė.
Vienas jų – keiksnoti teisėsaugą. Tokiu atveju valstybės niekintojų gretos labai tankios. Juk iš „Baltijos tyrimų“ balandžio 24 – gegužės 2 d. atliktos gyventojų apklausos sužinome, kad 70 proc. suaugusių Lietuvos žmonių nepasitiki teismais, 68 proc. – prokuratūra, 45 proc. – policija. Vadinasi, dauguma šalies piliečių netiki galimybe rasti teisybę už teisingumo priežiūrą ir įgyvendinimą atsakingose institucijose.
Tas pats pasakytina apie įstatymų kokybę. Juos leidžia ne kokia geroji karalienė, bet Seimas, kurio veikla, pagal tą pačią apklausą, nepasitiki net 88 proc. šalies gyventojų.
„Tarp manęs ir paciento stovi įstatymas“, – guodžiasi šeimos gydytoja. „Jei laikyčiausi visų įstatymų, turėčiau atleisti daug žmonių, nes kitaip žlugtų verslas“, – kamuojasi verslininkas. „Žinant, kokia mūsų teismų sistema, nieko nelaimėsite, tik sveikatą pagadinsite ir pinigus prarasite“, – patarinėja savivaldybės teisininkas sukčiaus apgautam pensininkui.
Ar visi šie žmonės yra valstybės niekintojai?
„Jei reikėtų kokiam prašalaičiui parodyti tos valstybės niekintoją, jis išvystų ne kokį kaukėtą žaliūką riaušininką, bet moterį su rožiniu rankose.“
Mums lieka tik spėlioti, kad šie prezidentės žodžiai buvo adresuoti didžiųjų šalies miestų aikštėse pasirodantiems demonstrantams, kurie reikalauja teisingumo. Tačiau jie yra dalis besipiktinančiųjų šalį užgulusio neteisingumo šešėliu.
Sumani šalies vadovė, užuot demonizavusi kritikus, turėtų padėkoti šalies piliečiams, kad šie netyli apie negeroves, kad rūpinasi, kaip padaryti ją geresne, kad nėra abejingi jos ateičiai. Juk kritika yra visuomenės pažangos bruožas ir kiekviena iš valdžių privalo būti jos objektas.
Tad vertėtų tik pasidžiaugti, kad žmonės ne kaip Graikijoje išeina į gatves trokšdami sotesnio kąsnio, bet reikalaudami teisingumo. Paradoksalu, kad vienoje neturtingiausių ES šalių socialinės įtampos židiniu tapo ne brangus pragyvenimas, aukštas nedarbo lygis ar prasta socialinė politika, bet teismo sprendimai dėl vienos mergaitės likimo. Ir jei reikėtų kokiam prašalaičiui parodyti tos valstybės niekintoją, jis išvystų ne kokį kaukėtą žaliūką riaušininką, bet moterį su rožiniu rankose.
Tokie valstybės niekintojai Lietuvoje. Tik ar ne pernelyg lengva ranka jie identifikuojami? Juk pagal prezidentės ir jos dvaro logiką, jais gali tapti kiekvienas, kuriam nepatiks valstybės institucijų veikla.
Kitaip tariant, esame akivaizdoje situacijos, kai į vieną kokteilį suplakama valstybė, jos pareigūnai ir jos atributai. Taip bet koks pasakymas, kad šis gėrimas neskanus, bus įvertintas kaip valstybės priešų veiksmas.
Tik kur taip nueisime? Kažkada Prancūzijos karalius Liudvikas XIV pareiškė: „Valstybė – tai aš!“ („L`état – c`est moi!“). Kai nepatenkintųjų balsų užgauti valdžios vyrai ir moterys ar teisėjų krėsluose sėdintieji pradeda piktintis, jog puolama valstybė, vertėtų priminti, kad valstybė – tai mes.
