Šis žodis tėra paskutinis (tikiuosi) saldainis. Jei tokią klaidą būtų padaręs visuomenėje gerbiamas politikas, ji nebūtų išplitusi. O gal pats politikas būtų viešai pasijuokęs už žioplumą ir susirinkęs šūsnį „laikų“. Tačiau šią klaidą padarė ministrė, kurios koNpetencija jau seniai rėžia akį, todėl už nereikšmingą klaidą ji atsiėmė su kaupu.
Daug rimčiau – jos skambučiai moksleivei dėl politinės diskusijos. Jei nebūtų skaičiuojamos paskutinės kadencijos dienos, Vakaruose politikas dėl tokios informacijos tikrai atsistatydintų.
Vis dažniau imu galvoti, kad Pitrėnienė yra geriausia, kas galėjo nutikti mūsų švietimo sistemai. Prieš šiuos rinkimus – ypač sąmoningesnėse partijose – kyla susidomėjimas švietimo sritimi. Pirmą kartą kai kurios partijos įvardija ją kaip savo prioritetinę sritį. Nežinau, ar šis sąmoningumas išliks po rinkimų, tačiau formuojasi terpė, kurioje ateityje galima pradėti kurti ilgalaikę švietimo politiką.
Kultūros srityje nėra nieko panašaus: nei diskusijų, nei gilesnių analizių spaudoje. Kasamo sniego akcijų neužtenka, o ministras nėra pakankamai blogas – iki stiklinės išsiliejimo dar šiek tiek trūksta. Todėl partijų siūlymai kultūros sričiai paviršutiniški, be skaitinių reikšmių ir realaus įsigilinimo. Kai kurių partijų programose išvis praleisti.
Pirmą kartą kai kurios partijos įvardija ją kaip savo prioritetinę sritį. Nežinau, ar šis sąmoningumas išliks po rinkimų, tačiau formuojasi terpė, kurioje ateityje galima pradėti kurti ilgalaikę švietimo politiką.
Gyvenimo paradoksai. Tad „ačių“, Audrone. Tikrai.
Antrasis sąmoningumo laiptelis būtų švietimo strategija, kurią pasirašytų visos partijos dėl nekeičiamų švietimo krypčių. Pradžiai – susitarti švietimui skirti EBPO ir UNESCO rekomenduojamus 6% BVP. Apie susitarimą, beje, vėl imama kalbėti, tad užuomazgos būti pozityviems yra.
Trečiasis laiptelis – idėjos švietime. Tai, ką matau šiuo metu, galima pavadinti visišku idėjų badu. Atsakingai seku visus švietimo debatus, stebiu ir bandau suprasti, ko galima tikėtis. Ir išskyrus kelias originalesnes idėjas – sakykime, liberalų siūlomos 100 nepriklausomų mokyklų arba konservatorių siūlomi trys universitetai – visa kita yra išmoktos dainelės („Suomija“ ir „mokytojai“).
Į tokias partijas kaip „Tvarka ir teisingumas“ arba Darbo partija nesigilinsiu. Dviejuose mano gyvai stebėtuose debatuose DP net neatsiuntė savo kandidato (o kam? Jie jau viską šioje srityje pasakė), o TT kandidatė Natalija Istomina, paklausta, ar būtų ministrė, net pati pasimetė. Dvejodama pakėlė ranką. Gal ir būtų... bet juk visi supranta, kad nebus. Ties 5% besisukanti „Tvarka ir teisingumas“ greičiausiai nebesitiki ten būti, o jei ir – stebuklingai – iki Vyriausybės nukeliautų, tai jiems tikrai nereikėtų švietimo. Dėl to ir žada – į kairę ir į dešinę: aukštesni atlyginimai ir mokytojams, ir darželių auklėtojams, ir dėstytojams – ir ne šiaip aukštesni, o iki 30 procentų... O iš kur pinigai – kam rūpi? Juk vis tiek mūsų ten nebus.
Bet šis straipsnis ne apie neišpildomus pažadus. Jis apie ateinančius ketverius metus.
Ketvirtoji būtinybė – ryžtas įgyvendinti būtinas pertvarkas. Kol kas vienintelė partija, tvirtai ir nedvejodama deklaruojanti, kad pasirinks Švietimo ir mokslo ministeriją, yra Valstiečių ir žaliųjų partija. Reikėtų sakyti – valio! Pagaliau kažkam ši ministerija yra prioritetas.
Jų šešėlinė ministrė – profesorė Vilija Salienė, Lietuvos edukologijos universiteto studijų prorektorė. Ketvirtuoju Valstiečių ir žaliųjų sąrašo numeriu keliauja jos kolega – kitas LEU profesorius Eugenijus Jovaiša.
Švietimo sritis partijoje ryškiai susieta su LEU. Todėl nieko keisto, kad jų programa bene vienintelė turi atskirą mokytojų rengimo priedą, kuriame pabrėžiama, kad „mokytojus gali rengti tik universitetinio tipo arba specializuotos aukštosios mokyklos su atitinkamu profesorių, docentų, lektorių ir asistentų skaičiumi.“ Šis skaičius būtų numatytas atskirai, greičiausiai – pagal patogumą. Taip pat pridedama, kad „mokytojų rengimą vykdo ir koordinuoja speciali šalies institucija“.
Taigi valstiečiai siūlo mokytojų rengimą centralizuoti. Maža to, neleisti mokytojų rengti neuniversitetinėms institucijoms. Kyla klausimas, ar tai paveiktų, pavyzdžiui, tokią programą kaip „Renkuosi mokyti“.
Panagrinėkime LEU, kuris pagal šią programą taptų pagrindine institucija (dabar – kartu su VDU). Tai universitetas, procentaliai kasmet pritraukiantis vis mažiau geriausiai valstybinius egzaminus išlaikiusių studentų.
Argumentas, kad geri studentai nėra pritraukiami dėl žemo bendro pedagoginių studijų prestižo, nėra teisingas, nes pedagogines studijas siūlantys VU arba KTU rengia didesnius konkursus. Pavyzdžiui, konkursas į KTU švietimo ir ugdymo krypčių studijas pernai buvo penki į vieną vietą, tarp stojančiųjų – net 8 mokslų daktarai. „Renkuosi mokyti“ programa išvis prestižinė – ankstesniais metais programa sulaukdavo 20–30 kandidatų į vieną vietą. Šiemet, pakeitus stojimo procesą, konkursas yra 10–12 į vieną vietą, tačiau kandidatai labiau motyvuoti. Bet kuriuo atveju tai – aukštas pasiekimas.
LEU lėtai vegetuoja, kasmet traukdamasis. Nepaisant netgi ŠMM raginimų jie nekelia stojamojo balo ir aukoja studijų kokybę – daugiau nei pusė studentų, stojančių į valstybės nefinansuojamas pedagogikos studijų vietas išvis nelaiko motyvacinio testo. Taip toliau krenta studijų kokybė, o universitetas, dar 2010-aisiais priėmęs beveik tūkstantį studentų į švietimo ir ugdymo sričių programas, pernai nesurinko nė pusės tiek. Be abejonės, Lietuvoje apskritai mažėja studentų, tačiau VU arba KTU sugeba išlaikyti stabilius ar netgi šiek tiek kylančius stojančiųjų skaičius.
Valstiečių programoje, kurios mokytojų rengimo priedas parengtas remiantis VDU ir LEU siūlymais, žadama suformuoti „mokytojų rengimo universitetinę sistemą su centrais Vilniuje ir Kaune, filialais Šiauliuose ir Klaipėdoje“. Štai ir VDU+LEU+ŠU+KU.
Paskutinis išsigelbėjimas. VDU šiemet paskelbė prisijungsiantis LEU. Ateities planuose – prisijungti dar du universitetus – ŠU ir KU. Tiek LEU, tiek ŠU yra universitetai, kurių studentų skaičius kasmet mažėja, o valstybės asignatavimas, kaip nekeista, auga ir kaip juodoji skylė ryja mokesčių mokėtojų pinigus. Todėl susijungimo sprendimas ne veltui tiek kitų universitetų rektoriams, tiek G.Nausėdai, tiek ir kai kuriems politikams debatų metu kelia klausimų dėl savo tikrųjų priežasčių, optimalumo ir galimos kokybės kilimo.
Beje, valstiečių programoje, kurios mokytojų rengimo priedas parengtas remiantis VDU ir LEU siūlymais, žadama suformuoti „mokytojų rengimo universitetinę sistemą su centrais Vilniuje ir Kaune, filialais Šiauliuose ir Klaipėdoje“. Štai ir VDU+LEU+ŠU+KU. Tad iškyla rimtas šališkumo klausimas – valstiečių programoje išreiškiamas nepritarimas tam, kad „įvairiose aukštosiose mokyklose dažnai vykdomos analogiškos studijų programos“. Reikia suprasti, kad paruošus centralizuotą mokytojų rengimą, šiuo metu pedagogus sėkmingai rengiančios VU ir KTU būtų priverstos stabdyti programas.
Tai patvirtindama, Šiauliuose rengtoje diskusijoje apie švietimą prof. Salienė pritarė konservatorės G.Čepaitienės (ŠU profesorės) nuomonei, kad technikos universitetas neturėtų rengti pedagogų. Kalbama, žinoma, apie KTU. Nors skaičiai yra ne LEU, ir ne ŠU pusėje.
Įvertinus visą šitą situaciją, nieko keisto, kad diskusijose apie švietimą tiek prof. Salienė, tiek prof. Jovaiša sulaukia klausimų apie tai, ką jie keistų šlubuojančiame mokytojų parengime? Į tokį klausimą bene realiausia kandidatė į švietimo ir mokslo ministrus toje pačioje Šiaulių konferencijoje visų pirma atsisakė komentuoti LEU veiklą, jos nuomone, nesusijusią su jos ateities planais. Bet pridūrė, kad nežino, iš kur diskusijų moderatorius ištraukia teiginį, kad LEU prastai ruošia pedagogus. Cituoju prof. Salienės žodžius: kadangi LEU programos yra akredituotos šešeriems metams, tai akivaizdžiai įrodo, kad studijų programos yra geros.
Neabejoju, kad LEU turi puikių profesorių ir galbūt V. Salienė yra viena iš jų. Tačiau negebėti savikritiškai žvelgti į akivaizdžiai prastėjančią universiteto kokybę ir prestižą yra neabejotina problema. Socialinius pokyčius tyrinėjantis mokslininkas Billas Torbertas lankydamasis Lietuvoje yra pasakęs: „Jei nesupranti, kaip esi problemos dalis, negali prisidėti prie jos išsprendimo.“
Jau beveik visos partijos sutinka, kad didžiausia Lietuvos švietimo problema yra mokytojo prestižas. Be atlyginimų mokėjimo tvarkos bene antra didžiausia problema – pedagogų rengimo tvarka. Tad švietimo sistemos žmonės turi teisę dvejoti, ar su pagrindiniu ministerijos uždaviniu susitvarkys žmogus, kuris turėjo galimybę sutvarkyti su šiuo klausimu vienoje mokytojų rengimo institucijoje, tačiau to nesugebėjo.
Kai kitų partijų švietimo atstovai kalbasi apie galimybę uždaryti LEU, jų profesoriai – kaip nekeista – keliauja į Seimą ir Vyriausybę ir gali tapti pagrindine kliūtimi spręsti šio universiteto problemas. Ir nesupraskite neteisingai, tai nereiškia, kad kitos partijos siūlo daug geresnius sprendimus. Tarkime, socialdemokratai savojo ministro taip ir neįvardijo, o konservatoriai realiai pasielgė taip pat, nes aš matau kardinalius skirtumus tarp Adomėno, Stundžio ir Baršausko.
Tad pasirinkimas nėra didelis. Ir jei tikrai, kaip panašu, koalicijos pagrindą sudarys valstiečiai-žalieji arba su konservatoriais, arba socialdemokratais, labai realu, kad švietimas atsidurs būtent šios partijos rankose.
Todėl norėtųsi, kad švietimą didžiausiu prioritetu laikanti partija dar kartą apsvarstytų savo šiai pozicijai siūlomą žmogų ir pasirinktų tokį, kuris savo gyvenimo aprašyme galėtų įrašyti sėkmingų pertvarkų rezultatus. Ar bent jau gebėtų suvokti, kad yra problemų dalis. Nes aš nežinau, ar Lietuvos švietimo sistema ištemps dar ketverius metus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Unės Kaunaitės atliktas tyrimas atskleidė paslaptį, kaip geriausiai įsiminti informaciją
