Antroje klasėje kipšo kaukę dėvėjęs ir etnologija nesižavėjęs Paulius Gritėnas išliejo novatoriškos Užgavėnių filosofijos pamatus. O aš pabandysiu suręsti sienas bei stogą. Langus, pro kuriuos žiūrėsite, įsistatykit patys.
Tokios Užgavėnės, kuriose pašiepiami politikai, korupcija ir visokie kenkėjai, Šiauliuose pradėjo vykti berods prieš tuziną metų. Tai tikrai nebuvo Šiaulių kultūros biurokratų sumanymas.
Tą suvokė ir Paulius, kuris su Užgavėnėmis daug bendro neturi. Jei gali Paulius, gali ir tu.
Tai nutiko ir ne dėl etnologų rekomendacijų, nes tokių tuomet dar nebuvo. Viską sugalvojo ir iškrėtė žmonės, kuriems etnokultūra yra svarbi ir neprivaloma.
Tie žmonės daug metų drožė kaukes, dainavo, šoko, kol suprato ir suvokė Užgavėnių esmę, kilmę. Nusprendė šventę išnaudoti pagal paskirtį.
Tą suvokė ir Paulius, kuris su Užgavėnėmis daug bendro neturi. O kur esmė? Jei praėjusiais metais tave kas užgavo – užsidedi kaukę, ateini ir pasakai tai tiesiai į akis.
Geriau būtų santykius aiškintis su humoru, nes rimtos kalbos dėvint kaukę atrodys keistai. Jei tai suprasti gali Paulius, gali ir tu.
Atskleisti politinių Užgavėnių pradininką būtų kiek neetiška, nes jis tuo metu buvo su kauke. Galiu garantuoti, kad dauguma etnologų puikiai žino tą charizmatišką asmenybę, liaudiškų instrumentų meistrą iš Šiaulių.
Teisybės atstatymas – tikrasis Užgavėnių pašaukimas
Taigi, Šiauliai, 2005-ieji. Šiaulių gatvėmis žygiuoja tuo metu dar sveikas gyvas premjeras AMB, ūkio ministras Viktoras su armonika, kultūros skyriaus vedėja Patrė, varnų ir skardų karalius Vilius Balvonas, popas su vyskupo šypsena, tautos šviesulys Murzius.
Kaukes dauguma šių žmonių išsidrožė savomis rankomis. Kai kurie ir krauju aplaistė. Barstė skiedras ir į savo vaidmenį gilinosi. Anksčiau jie drožė kuo tikslesnes „Aušros“ muziejuje kabančias autentiškas kaukes, tačiau tai nebuvo taip linksma ir tikra.
Negaliu išduoti, kokia diversinė grupė šį balaganą organizavo. Ne, iš universiteto ar darbo jų neišmes. Tiesiog – tokia Užgavėnių esmė. Kaukė pasako – kaukė sudega – toliau kartu gražiai gyvenam.
Tokia Užgavėnių esmė. Kaukė pasako – kaukė sudega – toliau gražiai gyvenam.
Būtent dėl to Užgavėnės pačios prašosi to, ką dabar pasiūlė etnologai, ką suprato mąstytojas Paulius.
Kaukė išsako susikaupusias nuoskaudas, o vėliau sudega lauže kartu su More.
Tuomet visi valgo, geria ir linksminasi – tikras tautos vizitas pas psichologą.
Tęsiame prisiminimus. Pirma politinių persirengėlių stotelė – Šiaulių universiteto rektoratas. Rektoriaus nebuvo. Premjeras nustebo, kad ŠU durys be rankenų – kaip psichiatrinėje ligoninėje.
Savivaldybėje tuometinis administracijos direktoriaus pavaduotojas Justinas Sartauskas atvykėlius priėmė deramai. Premjerą pasodino į savo krėslą. Netrukus jis tapo Šiaulių meru. Sutapimas? Nemanau.
Iniciatyva baudžiama
Stiprios politinės Užgavėnės Šiauliuose vyko dar porą kartų, o vėliau tik žybtelėdavo lyg meteoras nakties skliaute. Vienais metais po kauke bandė slėptis filosofas Gintautas Mažeikis, kuomet pretendavo tapti rektoriumi. Netapo. Matyt, dėl to, kad po performanso demonstratyviai nusiėmė kaukę.
Kodėl politinė Užgavėnių dvasia išblėso? Tuometinei Šiaulių valdžiai, o ypač kultūros galvoms nepatiko tokia nevaldoma saviveikla. Kažkaip negažu, kai pašiepiamas jau daugelio užmirštas „pagaidinimo“ vakarėlis už mokesčių mokėtojų pinigus, šaržuojami gerbiami politikai.
Miesto Užgavėnės buvo uždarytos į getą. Iš pradžių prie „Aušros“ muziejaus. Vėliau – prie Žaliūkių malūno.
Miesto Užgavėnės buvo uždarytos į getą. Iš pradžių prie „Aušros“ muziejaus. Vėliau – prie Žaliūkių malūno.
Vėl viskas tapo gražu – čigonėliai, blyneliai, oželiai, scena. Visuomenei aktualius klausimus šioje erdvėje buvo galima išgirsti tik labai dozuotai ir iš scenos.
Įsivaizduokite – paskelbia ansamblio pavadinimą, vadovą. Lipk ir sakyk visą tiesą. Demokratija? Nemanau.
Tai, kad politinė bomba Šiauliuose vis tiek sprogsta per Užgavėnes, rodo, jog kūrybinė potencija dar veikia, tačiau tikroms Užgavėnėms, tikrai jų šventės išraiškai erdvės beveik neliko.
Sprogo ir šiemet. Per garso kolonėles kažkas užgiedojo dainą, skirtą Šiaulių merui Artūrui Visockui. Melodija – visiems žinomos ubagų dainos motyvais (kalbininkai, nepykit): „Sunku Visockui gyventi ant svieta, bo visokių durnių aplinkui pilna. Turiu miesto vairą, bet ne daugumą – jei nevierijat, klauskit Sartauską. Universitėti upės ašarų – nėra kaip sudurti galą su galu.“
Ši bomba apie Šiaulių politines aktualijas – tik petardos pykštelėjimas, kurio niekas negirdėjo. Didžiausią šaršalą šiemet sukėlė antisemitų medžiotojai. Arba – Naisių vado medžiotojai, jei mėgstate sąmokslo teorijas.
Stop – niekas neplanuoja ginti žmogaus, kuris tikrai yra vertas tapti vienu šiemetinių, o gal ir kitų metų Užgavėnių personažu. Studentai, idėja kitoms Užgavėnėms? Griebkit.
Neplanuoju prikalti prie sienos ir Naisių Užgavėnių organizatorių už aliuzijas į nacistinės propagandos suluošintą personažą. Nežinojo, suprato, pasitaisys.
Nemokamas patarimas – visus vaistų receptus, kuriuos organizatoriai priskyrė „žydeliui“ ir kuriais reklamavo savo renginį, galėjo išdėstyti kitas Užgavėnių personažas – kyšininkas daktaras. Aktualu?
Ko nesupras latentiniai naciai ir davatkos?
Taip jau yra, kad nešvarios žaizdos, užpylus vandenilio peroksido – putoja. Taip nutiko su Ignalinos spektakliu apie pionierius. Tą patį buvo galima prognozuoti ir su šiemetinėmis Užgavėnėmis. Draugai neleis meluoti – pranašavau.
Drįstu manyti, kad gyvas maestro L.Donskis buvo lyg saugiklis, savo žodžiais vis laiku nutraukiantis beprotybės laviną.
Kokios buvo Užgavėnės šiemet? Kažkas davatkiškai kartojo tradicijas, kurių neišmano – neskiria etnografijos nuo nacių propagandos ir garsiai gina savo teisę į tradicijas. Išvada – latentiniai naciai internetuose gina savo teisę pašiepti žydus.
Latentinis reiškia – užslėptas. Taip užslėptas, kad net savyje gali to nepastebėti. Nesuprasi – varo žiemą ar žydus iš Lietuvos? Nors vieno ir kito šalyje likę panašiai – nedaug. Tai kiek mumyse nacisto? Žinau ir jiems nemokamą vaistą.
Žydai – skaudi istorija ir jautri tema. Galima ja domėtis istoriniuose šaltiniuose, šviestis, tačiau dar sveikiau būtų paskaityti knygas, kuriose surašyti išžudytų žydų vardai.
Knyga stora. Skaityti paverstą gulsčiai. Vardas po vardo. Tari ir šiurpsti. Ne nuo knygos svorio. Ir ne vardų gausybės – protas paprasčiausiai to nesuvokia – panašiai kaip neskiria milijono eurų nuo milijardo.
Ištari kelias dešimtis vardų ir trumpus apibūdinimus šalia – batsiuvys, namų šeimininkė, sūnus, dukra. Visus į getą, iš kurio gyvi grįžo vienetai. Plačiau apie tai – paieškokite savo „feisbukuose“ puslapio „Vardai“.
Nelabai tikiu, kad tokia procedūra pagydytų latentinį nacį. Jis mieliau tikės močiutės pasakaite, kad žydai krikščionių kūdikių krauju savo vaikams tepdavo akis. Dar į kubilą su vinimis viduje įkišdavo, nuo kalno paridendavo.
Vaikystėje girdėjau ir aš tokias nesąmones, tačiau vos neatsisėdau, kai neseniai savo ausimis išgirdau tai tvirtinusią mokytoją. Ji kalbėjo užtikrintai, girdint jos auklėtiniams.
Teisuoliai be saugiklių
Ką per Užgavėnes daro internetų teisuoliai, kurie po L.Donskio mirties nebeturi saugiklių? Tie patys, kurie šventę uždraustų, kaukes atimtų ir visus linksmuolius nuplaktų.
Jie siekia vietoje kaukių sudeginti žmones. Apšaukti antisemitais, pasėti baimę, sukiršinti, sugėdinti. O gal įvykdyti teisingumą ir puoselėti tautų draugystę?
Sugebėjome patikėti antisemitine propaganda ir pagal ją perdrožti žydo kaukę, sunaikinti amžių draugystę, išduoti artimiausius.
Esu, turbūt, vienas iš nedaugelio, kuriam teko akis į akį prie vyno taurės ir be jokio pykčio apie Užgavėnes kalbėtis su šviesios atminties filosofu Leonidu Donskiu.
Tuomet jis skaičiavo paskutines dienas Europos parlamente.
Emocingai džiaugėsi Užgavėnėmis, nes jos kadaise padėjo tenykščiams Lietuvos gyventojams pažinti tuos „svetimus“ ir „kitokius“.
Gal dėl to prieš kelis šimtmečius į šalį atvykę „kitokie“ greitai tapo savais. Bendruomenės ir toliau laikėsi savo kultūros, tačiau miestus, verslą, o kartais ir šeimas kūrė kartu. Šimtmečius kartu kentė priespaudas. Kai kuriuose miestuose žydų populiacija buvo gausesnė už lietuvių.
P.Gritėnas buvo teisus, kad mes XX amžiaus pradžioje buvome mažaraščiai tamsuoliai. Sugebėjome patikėti antisemitine propaganda ir pagal ją perdrožti žydo kaukę, sunaikinti amžių draugystę, išduoti artimiausius.
Vargu ar vėl išdrožtume tą senąją kaukę – kuri padėjo susigyventi, bet gal pajėgtume pakalbėti be kaukių ir be pykčio?
Vargu ar vėl išdrožtume tą senąją kaukę – kuri padėjo susigyventi, bet gal pajėgtume pakalbėti be kaukių ir be pykčio?
Tik nesakykite, kad „jei mušė, buvo už ką“. Geriausiai mokame įžeisti ir įskaudinti artimiausius. Svetimi mums nesvarbūs, todėl jie mūsų ir neskaudina.
Tik nesakykite – „tokia tradicija“, nes tuomet tai nebuvo tradicija, o bendruomenės poreikis išreikšti bei išsakyti nuoskaudas. Ar dabar jų mažai?
Gal palengvėtų, jei kalbėtume tai, kas skauda. Užgavėnės yra tautos psichologas: tradicija, kurios turinys – mūsų gyvenimas.
