Beveik pusė konservatorių manė kitaip. V.Landsbergis nokdaune?
Taip. Jei laikysimės Anykščių konservatorių nuostatos, kad įkopus į devintą dešimtį, noras vadovauti didžiausiai opozicinei partijai, yra kiek neadekvatus. Ten už A.Kubilių balsavo 136 partiniai. Už V.Landsbergį – 28. Bet Patriarchas laimėjo Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje.
Vadinasi, ne nokdaunas tai. Net jei su Patriarchu kovotume jo paties citatomis: „Antroji vieta yra tariama pergalė, dėl kurios apsigaudinėjame.“ Ar galima tada sakyti, kad laimėjo A.Kubilius ir adekvatumas?
Visas fokusas tame, kad nė vienas iš konservatorių iškeltų kandidatų neturi netgi teorinių šansų laimėti prezidento rinkimus. Net surinkti 20 proc. balsų prezidento rinkimuose bet kuriam konservatorių vadui – misija neįmanoma.
Net jei A.Kubilius laimės konservatorių superfinalą, o panašu, kad taip ir bus, tai bus tik asmeninė jo pergalė. Šių rinkimų baigties negalima būtų pavadinti Patriarcho žiema. Bet ir A.Kubiliaus pergalė netaps konservatorių pavasariu.
Be abejo, A.Kubilius – rimčiau nei V.Landsbergis. Ne tik ir ne tiek dėl amžiaus. A.Kubilius gali būti bent jau premjeru. V.Landsbergis – tik Seimo pirmininku, kuriuo gali būti net V.Gedvilas. Visas fokusas tame, kad nė vienas iš konservatorių iškeltų kandidatų neturi netgi teorinių šansų laimėti prezidento rinkimus. Net surinkti 20 proc. balsų prezidento rinkimuose bet kuriam konservatorių vadui – misija neįmanoma.
Nors konservatoriai lyderio rinkimais parodė pavyzdį kitoms partijoms, konservatorių fronte – nieko naujo.
Pirmiausia realus partijos narių skaičius. Balsavimas parodė, kad jis nesiekia nė 10 tūkstančių, o tai – labai mažai tokiai partijai. Kitas įrodymas – bendra abiejų finalininkų malda už rinkimų kampaniją aršiai pradėjusią kandidatę į prezidentus D.Grybauskaitę. Kuri su konservatizmu ir net politika turi tiek pat bendro, kiek prie Darbo partijos „prijungti” leiboristai – su gyvais partijos nariais.
Net jei bala nematė to konservatizmo, kurio ir dauguma konservatorių neraukia, jei lieka tik nuogas išskaičiavimas, jog geriau nei nieko – dar penkerius metus prezidento kėdėje turėti D.Grybauskaitę, kuri bent V.Landsbergio klauso, vis tiek klausytis V.Landsbergio ir A.Kubiliaus dueto partinės ištikimybės priesaikų prezidentei šįkart buvo kiek nejauku.
Kodėl? V.Landsbergis gerą mėnesį tarkavo A.Kubilių už artimo meilės stygių. Gražūs ir teisingi žodžiai. Nuodėmė nesutikti. Žmogus tikrai ne vien krizės suvaldymu gyvas.
Apie ką čia mes? Apie artimo meilę. Klausantis, kaip vienas per kitą abu konservatorių finalininkai prisiekinėjo ištikimybę D.Grybauskaitei, iš atminties išnyra prieš Seimo rinkimus išplatintas įrašas su širdį veriančia I.Degutienės kalba, kad visų jos pokalbių slapta klausomasi, rezgamos intrigos, pjudomi bendražygiai Tėvynės sąjungoje. Be vyniojimo į vatą A.Kubiliaus pavaduotoja partijoje tada visiems leido suprasti, jog tai – prezidentės darbas.
Jokio tyrimo. Bet ir I.Degutienė neatsiėmė savo žodžių. Tai ar viskas čia gerai su artimo meile? Tiek to dėl A.Kubiliaus – jis nejautrus, arogantiškas. Bet V.Landsbergis? Kodėl jis liko toks pat nejautrus bendražygės skundui? Panašu, kad abu jie, o ypač V.Landsbergis pasiuntė save į moralinį nokdauną. Kuris prilygtų nokautui. Jei tai būtų ne Lietuva.
Kur apie artimo meilę galima kalbėti atsietai nuo artimo. Kur galima šmeižti savo artimą, įžūliai nevykdyti teismo sprendimų ir už tai gauti ne visuotinį pasmerkimą, o valstybės prezidentės paramą ir net Seimo mandatą. Kur čia pat gali pasiųsti toli toli ir mandatą, ir jį suteikusius rinkėjus, ir, nutaisiusi kankinio veidą, pogrindy prie kokio Razlivo ežero kontempliuoti savo pačios suregztą sąmokslo teoriją.
Moralinis reliatyvizmas leidžia viską.
