Baltarusijos režimui kurstant migraciją, Lietuvai reikia parodyti, kad Lietuvos ir Baltarusijos siena nėra patogus kelias patekti į Vakarų Europą. Pastarosiomis savaitėmis viešoji erdvė užpildyta pasiūlymų, kaip tą padaryti, ir scenarijų, kas bus toliau. Ką iš tiesų gali pakeisti statoma tvora ir žadami politiniai bei diplomatiniai manevrai?
Apie tvorą
Dabartiniai planai greitai suręsti tvorą ir pasiųsti karius talkinti pasieniečiams padėtų sumažinti nepastebimai sieną kertančių migrantų srautą, bet negalima kurti iliuzijos, kad tai akimirksniu išspręs krizę.
Šiuo metu stovintys ir statomi barjerai yra fiziškai įveikiami. Migrantams patekus į Lietuvos teritoriją ir pasiprašius prieglobsčio, Lietuva turi teisinę pareigą nustatyti atvykėlio tapatybę ir teisinį statusą, o procesui vykstant – užtikrinti jam pastogę ir maistą.
Taigi dabar patvirtintos priemonės yra apie srautų valdymą, o ne visišką užkardymą. Tai gali padėti siųsti žinią, kad nepastebimiems patekti į Vokietiją yra sunku – bet ne neįmanoma. Būtų gerai, jei sumažėtų istorijų, kaip tyliai prasmukę migrantai iš anksto užsakytu taksi iš Pabradės nuvyksta į Vokietiją.
Dabar patvirtintos priemonės yra apie srautų valdymą, o ne visišką užkardymą.
Įrengti sunkiai įveikiamus įtvirtinimus – kartu su kokybiška stebėjimo sistema, įskaitant dronus – prireiktų ne vieno mėnesio ir šimtų milijonų eurų iš valstybės biudžeto, politinės drąsos „permokėti“ rinkos kainą ir pirkimų taisyklių supaprastinimo. Tokio patvirtinto plano kol kas nėra. Augant spaudimui, jis gali atsirasti, o siekiant tempo, būtų išnaudojamas ekstremalios padėties režimas.
Apie teisę
Žiūrint preciziškai ES įstatymų raidės, net ir iš kitos tvoros pusės esantys žmonės jau yra šalies teritorijoje, taigi negali būti tiesiog atstumti atgal.
Valdžioje svarstoma, kad šias taisykles būtų galima laisviau interpretuoti argumentuojant nacionalinio saugumo argumentais – europiniams partneriams akcentuojama, kad krizę skatina priešiškas Baltarusijos režimas, o ne humanitarinė krizė ar vien prekeiviai žmonėmis – taigi ir atvykėliai nebūtinai turi būti visada vertinami kaip prieglobsčio prašytojai.
Jei yra agresija ir karas, kaip kariaujame mes?
Atsisakymas taikyti standartines procedūras ateityje galbūt bus grindžiamas piešiant juodus scenarijus, kad prisidengiant migrantais gali būti atsiųsti diversantai, tarkim iš Čečėnijos ar Dagestano, ar siejant juos su artėjančiomis karinėmis pratybomis „Zapad“.
Tačiau tai reikia daryti subalansuotai – nepaprastosios padėties įvedimas pasienyje būtų pagrįstas veiksmas, siekiant dar apriboti žmonių judėjimą, bet dabartinės kalbos apie hibridinį karą ir agresiją gali atrodyti nepamatuotos: jei yra agresija ir karas, kaip kariaujame mes?
Politikos užkulisiuose, bet ne pačioje Vyriausybėje, svarstomos ir radikalesnės alternatyvos – pasekti danų modeliu ir steigti Lietuvą pasiekusių migrantų stovyklas užsienyje ar paskelbus nepaprastąją padėtį sienos kontrolę atiduoti kariuomenei, kuri galėtų nepriimti prašymų svarstyti pabėgėlių statusą.
Dabartinė valdančiųjų retorika leistų spėti, kad sprendimas turbūt bus per vidurį – ES taisyklės nebus demonstratyviai ignoruojamos, kaip tą dažnai daro vengrai, bet bus ieškoma būdų, kad į jas būtų galima kartais užmerkti akis.
Apie sąlygas
Europinė patirtis rodo, kad atvykusius migrantus išsiųsti atgal tampa labai sudėtinga. Optimistai gali tikėtis, kad ne vieną mėnesį palaikius žmones griežtai sulaikytus pavyktų dalį jų įtikinti savanoriškai grįžti. Realistiniu požiūriu, vargu ar su tuo sutiktų dauguma Lietuvoje esančių migrantų, juolab kad dauguma atvyko jau sąmoningai sunaikinę savo dokumentus ir meluoja apie savo kilmę.
Vos atleidus varžtus, leidus laisviau judėti, per pasivaikščiojimus jie galit išvykti į Vakarų Europą, pasinaudodami organizuotomis paslaugomis. Tai sumažintų spaudimą šalies viduje, bet padidintų migrantų kelio patrauklumą.
Politikams reikės ieškoti balanso tarp orių sąlygų užtikrinimo ir atgrasymo. Retorikoje prioritetas bus teikiamas pastarajam elementui – tai liudija ne tik viešos kalbos, bet ir neoficialiuose aukštų pareigūnų pokalbiuose įsitvirtinanti „lagerio“ metafora kalbant apie statomas migrantų stovyklas.
Apie diplomatiją
Užsienio reikalų ministerija vilčių sužadino pranešimais apie planuojamą Gabrieliaus Landsbergio vizitą į Iraką tartis dėl to, kad ši šalis priimtų savo piliečius, tačiau yra rizikos, kad sukėlus lūkesčius greitai teks nusivilti.
Jei ribotus administracinius gebėjimus turinti Irako valdžia, kaip tikimasi, didelio susidomėjimo Lietuvos problema neparodys, vienas iš alternatyvių variantų, – prašant JAV ir kitų sąjungininkų pagalbos suderinti grąžinimą į kurdų kontroliuojamus Irako regionus.
Derybos vyksta ir su Turkija, kad ji padėtų atpažinti per Turkiją ir Baltarusiją į Lietuvą atvykstančius žmones, tačiau bent kol kas turkai demonstratyviai vengia šios temos ir greitų susitarimų taip pat turbūt nebus.
Lietuvos valdžia, padedama Europos Sąjungos, taip pat žada pradėti informacinę kampaniją migrantų kilmės šalyse, siekiant juos atgrasyti nuo vykimo, tačiau tai ko gero turės ribotą poveikį – ne propaganda, o migrantų sėkmės ir nesėkmės istorijos vykstant į Vakarų Europą turės lemiamos reikšmės.
Pietų Europoje kilus krizei, problemą padėjo išspręsti susitarimai su Turkijos ir Libijos režimais, sumokant jiems pinigų, kad sulaikytų išvykti norinčius migrantus.
Susitarimas su Baltarusija galėjo būti anksčiau, bet dabar derybos su Baltarusijos režimu politiškai neįmanomos. Šiuo metu patys baltarusiai nebeatsako į lietuvių pareigūnų skambučius net ir darbiniais klausimais, o pralaužti tylą ir aukštu lygiu derėtis Lietuvos vadovams atrodytų politiškai pražūtinga.
Svarstant alternatyvas, galėtų būti einama didesnio spaudimo režimui keliu, pavyzdžiui, plečiant sankcijas ar net taikant asimetrines priemones, kaip tranzito draudimą. Tačiau kol kas nėra aišku, ar yra politinės valios dar labiau eskaluoti situaciją, juolab, kad vis garsiau girdisi kritika, jog Lietuvos valdžia, Vilniuje įkūrusi baltarusių opozicijos centrą, deramai nepasiruošė atsakomajai režimo reakcijai.
Scenarijai
Pesimistiniu scenarijumi, migrantų srautas išliks, o gal net augs, tuo kurstydamas socialines ir politines įtampas, ypač jei migrantai nusikals, o ateityje šiuo keliu gali būti pasiųsti ir priešiškų šalių diversantai.
Optimistiniu scenarijumi, kelias bus užkardytas, srautas aprims, o Europos Sąjunga priims tai kaip geras pratybas ir padės suvaldyti krizę, derantis su Iraku ir Turkija dėl migrantų srautų stabdymo, o vėliau – dėl jų sugrąžinimo.
Reikia tikėtis geriausio, bet ruoštis blogiausiam.
Vaidotas Beniušis yra naujienų portalo 15min vyriausiasis redaktorius
