Yra tiesos, kad Dalios Grybauskaitės metu susiklosčiusi praktika pernelyg nustumia kitas valdžios šakas nuo Europos Sąjungos reikalų – nors Lietuvos pozicijas tvirtina Seimas ir Vyriausybė, teisiškai nėra galimybių priversti prezidentą laikytis patvirtinto mandato.
Konservatorių pusėje taip pat yra argumentas, kad Lietuva praranda įtakos svertų, nes prezidentas negali priklausyti politinei partijai, todėl nedalyvauja europinių partijų pasitarimuose, kurie rengiami ir prieš Europos Vadovų Tarybas. Tai buvo viena iš kliūčių ir D.Grybauskaitės europinei karjerai pasibaigus prezidentės kadencijai.
Galiausiai ES kompetencija tiesiogiai susijusi su Vyriausybės vykdoma nacionaline politika, ES teisės aktus galima taikyti tiesiogiai, tad premjero tiesioginis įsitraukimas turėtų pliusų.
Taigi gal to pakanka konstatuoti, kad Ingridą Šimonytę kartais siųsti vietoj Gitano Nausėdos būtų naudinga valstybei, ypač jei sesija nesusijusi su užsienio politika?
Gal tai pateisintų šiurkštų, bet efektyvų konservatorių planą: pasitelkti partijos pirmininko vadovaujamą Užsienio reikalų ministeriją, kuri, gavusi partiečių pritarimą Seimo komitete ir Vyriausybėje, informuotų Briuselio biurokratus: „Šįkart į salę leiskite premjerę, ne prezidentą“?
Tai ne tik diskredituotų Lietuvos diplomatiją partnerių akyse. Neišsprendus daugybės praktinių klausimų, toks ėjimas žalos gali atnešti daugiau nei naudos.
Prezidento ir premjero rotavimas „pagal temas“ sukeltų papildomų problemų. Vienoje sesijoje būna daug skirtingų temų, Europos Vadovų Taryba yra politinis klubas, o vieno asmens dalyvavimas jame užtikrina tęstinumą. Rotacijos Briuselio koridoriuose netaiko nė viena ES šalis. Daugelis klausimų yra tęstinės derybos, tad Europos Komisija ir kitos šalys galėtų pasinaudoti prezidento, premjero ir jo patarėjų skaldymu savo naudai.
Iš konstitucinės teisės pusės kyla rimtas klausimas, kaip prezidento nustūmimas prieš jo valią derėtų su šalies vadovo įgaliojimais spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ir atstovauti Lietuvos valstybei.
Kiek ES reikalai yra užsienio politika, o kiek vidaus reikalai – atsakymą į šį klausimą lemia ir ideologinės nuostatos dėl ES federalizacijos. Konservatorių žodžiai, kad ES reikalai nėra užsienio politika, neatitinka jų darbų – dabartinė valdžia, kaip ir ankstesnės, europinius reikalus patikėjusi koordinuoti būtent Užsienio reikalų ministerijai.
Nors Europos Vadovų Taryboje ir dominuoja premjerai, bet Lietuvos prezidento konstituciniai įgaliojimai didesni nei daugelio kitų valstybių prezidentų, kurie nekviečiami į Briuselį. Jis renkamas tiesiogiai, turi įstatymų iniciatyvos teisę, skiria aukštus pareigūnus, ministrus, gali vetuoti įstatymus – taigi yra svarbi vykdomosios valdžios dalis.
Didžiausias dramblys kambaryje – konservatorių dvigubi standartai. Jų remiamai D. Grybauskaitei jie patys užleido vietą Europos Vadovų Taryboje, o iš politinio oponento G.Nausėdos nori šią teisę atimti. Valstybės vadovų įgaliojimų derinimas priklausomai nuo asmenybių ar politinių priklausomybių nelabai dera su Vakarų demokratijos tradicija.
Galiausiai kai G.Nausėda įveikė I.Šimonytę prezidento rinkimuose, nė vienas iš jų rinkimų kampanijoje nekėlė klausimo dėl prezidento teisės dalyvauti Europos Vadovų Taryboje. Daliai rinkėjų peršasi išvada – nepatekę ten per pagrindinį įėjimą, konservatoriai dabar bando įeiti pro užpakalines duris.
D.Grybauskaitei buvo lengviau, nes konservatoriai buvo jos politiniai sąjungininkai, o kitoms vyriausybėms ES reikalai pernelyg nerūpėjo.
Taigi ką daryti?
Trumpuoju laikotarpiu prezidentas ir premjerė turėtų susitarti dėl praktinio mechanizmo ir saugiklių, kad Vyriausybės ir Seimo žodis būtų išgirstas ir tinkamai atstovaujamas prezidento. Tam galėtų pasitarnauti ir reguliarūs susitikimai, ir skambučiai pačios Europos Vadovų Tarybos metu – čia prezidentas turi būti ir geranoriškas, ir lankstus.
D.Grybauskaitei buvo lengviau, nes konservatoriai buvo jos politiniai sąjungininkai, o kitoms vyriausybėms ES reikalai pernelyg nerūpėjo. Nors kol kas nebuvo atvejų, kai G.Nausėda galėtų būti rimtai apkaltintas pažeidęs Seimo ar Vyriausybės mandatą, jis turi priimti realybę, kad konservatoriai europinę darbotvarkę reguliuos labiau nei vyriausybės tai darė D.Grybauskaitės laikais.
Jei pagarba Konstitucijai ir valstybės prestižas konservatoriams yra svarbiau už politinį norą izoliuoti prezidentą, ilgesnėje perspektyvoje parlamentinę diskusiją jie galėtų organizuoti pateikę Konstitucijos pataisas, pagal kurias premjero dalyvavimo tvarka būtų numatyta konstituciniame akte dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje.
Laimėjus debatus Seime, nauja tvarka turėtų įsigalioti nuo 2024 metų, jau po prezidento ir Seimo rinkimų. Bilietą į Briuselį gavus premjerui, europinių reikalų koordinavimą iš Užsienio reikalų ministerijos turėtų perimti Vyriausybės kanceliarija.
Toks procesas būtų naudingesnis nei politinis cirkas, kuris kiltų, jei Užsienio reikalų ministerijos klerkas ministro parėdymu prieš prezidento valią paprašytų Briuselio įėjimo kortelę išduoti premjerei ir neišduoti prezidentui. Pastarąjį scenarijų daugelis priimtų kaip pigų konservatorių kerštą triuškinamai pralaimėjus prezidento rinkimus.
Vaidotas Beniušis yra naujienų portalo 15min.lt vyriausiasis redaktorius
