Įsivaizduoju, kaip reaguotų, kaip piktintųsi atsilikėliais valdžioje „progresyviosios“ masės, paskelbus, kad nuo rytojaus nebegalima į didžiųjų miestų senamiesčius įvažiuoti asmeninėmis mašinomis su vidaus degimo varikliais – keliai liktų atviri tik sparkams ar tesloms. Ir dviračiams, žinoma.
Vairuotojai irztų, širstų: akmens amžius, Perkūno viešpatija, barbarai! O juk pasiūlymas būtų stebėtino pažangumo: į Oslo centrą privačių automobilių savininkai greičiausiai negalės įvažiuoti jau nuo 2019-ųjų. Paryžiuje laikinų akcijų neįleidžiant mašinų į istorines miesto dalis jau dabar pasitaiko:
Bet mūsų įpročiai pernelyg gilūs, kad retas drįstame pagalvoti, jog gali būti kitaip – ne tik gali, bet ir turėtų. Savaitgalį Vido Bareikio ir Mindaugo Nastaravičiaus duetas pristatė spektaklį apie egzistencinius jaunimo pasirinkimus, tačiau kasdien mes klajojame tarp gausybės mažų ir sąmoningai neįvertinamų pasirinkimų, kaip antai – užsisakyti dar vieną vienkartį puodelį kavos ar geriau pakentėti?
Atsimenu, dirbdamas LRT, tą patį iš kavos aparato išspjaunamą plastikinį puodelį įmanydavau išsaugoti ir naudoti bent savaitę. Ir kaip nusistebėjo, atsimenu, tada kolega, laukdamas savo eilės prie aparato, kad nėra dar sutikęs žmogaus, kuris dar ir dar kartą naudotų tą patį plastikinį puodelį.
Sovietmečiu iš tikro buvo bent du geri dalykai – tai dideli kultūrinės spaudos tiražai ir būtinybė atgal į krautuvę grąžinti išgerto pieno butelį.
Plastikinis indas yra puikus daiktas, į kurį gali pilti ir pilti skysčių, kol apmūsos ir apdumblės – šitai puikiai supranta mūsų senolės, panaudojančios indelius nuo grietinės ar majonezo pačiais netikėčiausiais ir kūrybiškiausias būdais (o vandens butelyje, savaime suprantama, šiaip ar taip neperka). Neseniai po krepšinio varžybų pamečiau savo daugkartinio naudojimo plastikinę gertuvę, gautą dovanų Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje, ir nuliūdęs perėjau prie standartinio plastikinio butelio nuo mineralinio vandens. Ir tarnaus jis man, kol pradings ar nusidėvės.
Gertuvė liko tik kaip sentimentalus atsiminimas 2015-ųjų gruodžio 12-osios nuotraukoje iš Paryžiaus:
Iš valstiečių lyderio pasigirdęs raginimas valstybės įstaigoms nesiųsti popierinių kalėdinių sveikinimų yra progresyvus veiksmas, ir tie, kurie tyčiojasi iš šitos idėjos, po teisybei tik demonstruoja savo provincialų ribotumą – toks tad paradoksas. Štai viešajame tualete nusiplovus rankas dažnai lieka du pasirinkimai: nusišluostyti rankas popieriniu rankšluosčiu arba pasinaudoti džiovintuvu (na, arba į kelnes).
Atrodytų, toks menkas pasirinkimas, bet net jis turi savo kainą – džiovinimas elektra mažiau žalingas aplinkai nei pora panaudotų popierinių rankšluosčių.
Mūsų visas vartotojiškas gyvenimas yra nesibaigianti tokių pasirinkimų seka. Deja, prieš gamybos ir prekybos nepasotinamą drakoną nepapūsi. Pastebėjau, jog keliaujant mano kavos gertuvė vos telpa į kavos aparatą degalinėse. Ir šiaip kasininkės akyse turbūt atrodau keistai atsiskaitydamas už jų juodą kavą savo taroje.
Vokietijos degalinėse norėdamas pasipildyti vandens atsargų būdavau priverstas pralįsti arba peršokti per mokamo tualeto užkardą ir iš čiaupo įsipilti nebent karšto vandens, kurio paskui reikėdavo laukti atvėstant – kitos galimybės numalšinti troškulį karštomis vasaromis nebuvo: arba perki naują butelį arba perki dar vieną butelį vandens. Arba vėl perki. Ir vėl.
Šis butelaitis (žr. nuotrauką dešinėje) iš konteinerio Vienos hostelyje su manimi kaip ištikimas šuva įveikė tūkstantį kilometrų ir dešimt litrų vandens iš čiaupo perpylimų.
Kai išplėtojo taromatų tinklą, pajutau dar vienu žingsneliu Lietuvą priartėjus prie progresyvių šalių bendrijos.
Siūlymas apmokestinti popierinius puodelius kavinėse šokiruoja? Think again (galvok iš naujo).
Minutę pamintijęs pats sugalvojau tokią šit alternatyvą: visi tinklai galėtų įvesti dailų ir madingą depozitinį puodelį, už kurį sumokėjęs kokius du eurus ir išgėręs savo kavą, galėtum grąžinti bet kurioje kitoje kavinėje arba iškeisti į naują užsukęs kavos kitą rytą. Paryžiaus klimato konferencijoje šita sistema kuo puikiausiai veikė ir niekam nekilo rūpesčių, o puodeliai atrodė šitaip:
Back to hipster style again! (grįžtame prie hipsterių stiliaus!) Užsienio turistai tokį vežtųsi namo kaip mieliausią suvenyrą iš Lietuvos.
Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, pristatydamas atliekų tvarkymo hierarchiją, pakartojo elementarų dalyką, kad „pirmasis ir geriausias atliekų tvarkymo tikslas yra atliekų vengimas“. Tikiuosi, jis nuo kritikos nesukiuš kaip panaudotas vienkartinis puodelis ir šis moto taps jo darbo paradigma.
Aš tikiu, kad ateityje – ir visai netolimoje – vis dažniau atėję į parduotuvę žirnius ar grikius sversime ir bersime į savo atsineštus drobinius maišelius, sultis pirksime ne tetrapakais, o įsipylę į savo atsineštą depozitinį indą, o saldėsių gamintojai nebepakuos saldainių į septynias pakuotes. Kaip kad dabar šviežią žuvį prašome pagauti iš akvariumo. Ir beje, „Zero waste shopping“ krautuvės pasaulyje jau anokia naujiena.
Žinote, kodėl mes turėsime išgyti nuo šito balandžių išmatų sindromo – pamažu, o gal gi net kuo greičiau liautis dergę po savęs ir po savimi? Nes tiesiog neturime kito kelio, ir kuo anksčiau tai įsisąmonsime, tuo lengvesnė bus abstinencija atsisakant savo žalingų įpročių. O jų atsisakyti ir paprasta, ir nebrangu:
Šis tekstas buvo paskelbtas Marijaus Gailiaus tinklaraštyje „Mintijimai“
