Jeigu keliais žodžiais, tai panašu, kad Kinija laikosi taip pat baimingai ir pagrįstai panikuoja. Ir turbūt ne be reikalo – juk panašių įvykių ji patyrė ne tokioje tolimoje praeityje. Sakytume, panika yra tipinė Kinijos gyventojų reakcija į tokio pobūdžio krizes. Kalbu apie eilinius jos piliečius, kurių informavimo galimybės nėra vienodos, lyginant su kitų valstybių gyventojais.
Ekskursas į praeitį
Toli nereikia dairytis, užtenka laiką atsukti į 2003 m. Tada, pasirodžius pranešimams apie SARS virusą, Kinijoje taip pat nusirito panikos banga, kurią gyventojai slopino kaip išmanydami. Tąkart staiga Guangžou miesto vaistinėse buvo iššluoti antibiotikai ir vaistai nuo peršalimo ar gripo. Dar daugiau – kai kuriose parduotuvėse tapo nebeįmanoma nusipirkti paprasčiausio acto. Pasirodo, jį staiga išpirko gyventojai, kai vietos žiniasklaida pranešė, esą galima apsisaugoti nuo viruso, jeigu šia priemone dezinfekuojamas oras.
2011 m. pavasarį po nelaimės Fukušimoje kinai taip pat pademonstravo panašią elgseną, kai kiniškuose socialiniuose tinkluose pasklido žinia, kad joduota druska gali padėti apsisaugoti nuo radiacijos. Tada taip pat iš parduotuvių Pekine ir Šanchajuje ši prekė dingo bene akimirksniu.
Tąkart baimei sutramdyti šioje valstybėje imtasi įprastos taktikos. Kokios? Siekiant išvengti panikos ir masinio nevaldomo pirkėjų srauto, raktinių žodžių „joduota druska“ paieška internete ir jų vartojimas socialiniuose tinkluose tiesiog buvo blokuota valstybiniu lygmeniu.
2003 m. SARS atvejis parodė, kad Kinija – visiškai nepasiruošusi tokio pobūdžio krizei. Informacija buvo slepiama labai ilgai. Pirmasis atvejis Guangdongo provincijoje buvo užfiksuotas 2002 m. lapkritį, tačiau šalies žiniasklaida tylėjo, kiti regionai nebuvo informuoti, o Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO) Kinija pateikė ribotą informaciją tik kitų metų vasario mėnesį. Oficialios informacijos trūkumas paskatino gandus ir paniką visuomenėje. Provincijos sostinėje Guangžou 2003 m. vasario pradžioje gyventojai masiškai siuntinėjo SMS žinutes apie „mirtiną gripą“, ir tik po kelių dienų vietos žiniasklaida pranešė apie ligą ir priemones jos prevencijai.
SARS infekcija išryškino tipines Kinijos politinės sistemos ydas – niekas nenori tapti blogų naujienų pranašais, nes regioninės valdžios pareigūnai baiminasi būti nubausti. Tad vietos valdžia nelinkusi pranešti blogų naujienų centrinei valdžiai, nebent tai būtų išties neišvengiamas reikalas.
SARS atveju tokia valdžios laikysena labai apsunkino ligos plitimo kontrolę. SARS išplito Singapūre ir Honkonge dar kovo pradžioje, bet tik balandžio mėnesį Kinijos ministras pirmininkas Wen Jiabao įpareigojo vietos pareigūnus nedelsiant pranešti apie naujus susirgimo atvejus. Maždaug tuo metu informacija apie SARS tapo matoma ir šalies spaudoje.
Jeigu keliais žodžiais, tai panašu, kad Kinija laikosi taip pat baimingai ir pagrįstai panikuoja.
Neabejotinai, tiek Kinijos visuomenė, tiek užsienio žiniasklaida lygina šiuos du atvejus – SARS ir naujojo koronaviruso – stebėdami, kokių priemonių imsis centrinė valdžia. Tada SARS smogė gyventojų pasitikėjimui valdžios institucijomis ir apskritai sveikatos priežiūros sistema, o dabartinė krizė yra dar vienas išbandymas.
Šįkart skaidrumo daugiau?
Infekcijos protrūkio pradžioje atrodė, kad lyginti koronaviruso atvejo su SARS viruso banga nebeišeina. Kitaip nei 2003 m. SARS epidemijos metu, Kinijos valdžia pati pažadėjo daugiau skaidrumo ir ėmėsi atitinkamų veiksmų. Turbūt visą pasaulį nustebino nuotraukos iš Uhano, kur per kelias dienas buvo pastatyta ligoninė, taip pat įsteigtos papildomos gydymo vietos, perkeltos didžiulės medicinos personalo pajėgos iš kitų provincijų. Kinija netgi sulaukė pagyrų už bendradarbiavimą iš pačios Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO).
Be to, kinai ėmėsi ieškoti tradicinės medicinos priemonių gydyti virusui ar dėl profilaktikos. Dar sausio 31 dieną Kinijos valstybinė naujienų agentūra „Xinhua“ pranešė, kad tyrimų institutas Kinijoje atrado priemonę, galimai stabdančią naujojo koronaviruso plitimą. Vadinamasis shuanghuanglian paprastai naudojamas peršalimo simptomams gydyti, teigiama, turi ir antivirusinių, ir antibakterinių savybių. Nors pranešimas apie shuanghuanglian poveikį sulaukė kritikos visuomenėje, tai ir šįkart sukėlė panišką šio produkto pirkimo bangą.
Beje, tradicinės kinų medicinos priemonės gydant virusą – ne naujiena. Jos taip pat buvo naudojamos 2003 m. SARS epidemijos metu, derinant jas su vakarietiškomis gydymo priemonėmis. Tada, kaip ir dabar, bandymas pritaikyti tradicines kinų medicinos priemones sulaukė nemažai skepticizmo tiek užsienyje, tiek pačioje Kinijoje. Tiesa, PSO pristatytose ataskaitose galima rasti duomenų, kad integruotas SARS gydymas (t.y. tradicinės kinų medicinos priemonės kartu su vakarietiškais gydymo metodais) gali būti pranašesnis negu vien tik vakarietiškų medikamentų vartojimas.
Šįkart Kinijoje imtasi ir itin modernių sprendimų. Yra duomenų, kad koronaviruso plitimui ir stabdymui jau naudojamas dirbtinis intelektas (DI). Pavyzdžiui, jis panaudotas stebėti gyventojus Šanchajuje per skambučius telefonu – pasitelkus balso atpažinimo funkciją, surenkama informacija apie asmenis, kurie, manoma, yra padidintos rizikos grupėje. Užduodami klausimai apie asmens tapatybę, žmogaus buvimo vietą pastaruoju metu, sveikatos būklę. Prireikus respondentui rekomenduojama likti namuose ir vengti bet kokio kontakto su žmonėmis tam tikrą dienų skaičių.
Vietos žiniasklaida praneša, kad per 5 minutes tokiu būdu galima apklausti maždaug 200 žmonių, nors įprastu būdu tai užtruktų apie dvi tris valandas. Be to, vienos kinų kompanijos sukurti robotai valytojai sugeba patys naviguoti po ligonines, jie naudojami patalpų dezinfekcijai – tokiu būdu siekiama sumažinti užsikrėtimo riziką.
Iš seniau žinomi metodai vis dar taikomi
Kita vertus, jau pasirodė informacijos, kad gal visgi ne viskas taip gražu, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Šįkart vėl yra tam tikro panašumo su ankstesniąja krize.
Kinai piktinasi informacijos valstybinėje žiniasklaidoje stoka ir socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi informacija, kuri, beje, ne visada teisinga. Cenzoriai turi ką veikti: komentarai, kritikuojantys valdžią arba jos atsaką į ligą, taip pat tie, kurie galimai kursto paniką, neretai pašalinami. Užsienio žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad keli asmenys buvo sulaikyti dėl tariamai skleidžiamų gandų, susijusių su koronavirusu.
Bene didžiausią posūkį lėmė pranešimas apie Uhano centrinės ligoninės gydytojo Li Wenliang mirtį nuo šio viruso. Jis buvo pirmasis, kuris pranešė apie galimą į SARS panašaus viruso atsiradimą.
Gruodžio 30 d. gydytojų grupėje, susirašinėjimo platformoje, Li įspėjo kitus naudoti apsaugos priemones nuo panašių ligų. Jau po keturių dienų jis buvo iškviestas į Viešojo saugumo tarnybą ir verčiamas pasirašyti dokumentą, kaltinantį jį skleidus melagingus komentarus, kurie „ženkliai sudrumstė viešąją tvarką“. Vėliau apie panašų spaudimą neviešinti informacijos užsiminė ir kiti Kinijos medikai.
Pasitvirtinus pranešimams apie gydytojo mirtį, jis kone akimirksniu Kinijoje tapo žodžio laisvės kankiniu, taip įvardijamu net užsienio žiniasklaidoje. Tai iš principo pakeitė situaciją šalyje. Grupė akademikų parengė peticiją, adresuotą šalies parlamentui, prašydami saugoti žodžio laisvę.
Kinai piktinasi informacijos valstybinėje žiniasklaidoje stoka ir socialiniuose tinkluose aktyviai dalijasi informacija, kuri, beje, ne visada teisinga.
Praėjusią savaitę keli šimtai piliečių prisijungė prie šios iniciatyvos internete, kuri įvardija penkis reikalavimus centrinei valdžiai. Tarp jų – paskelbti Li Wenliang mirties dieną, vasario 6-ąją, nacionaline žodžio laisvės diena bei užtikrinti, kad niekas nebūtų baudžiamas, gąsdinamas, tardomas ar sulaikomas už savo pareiškimus, pilietinius susirinkimus, laiškus ar kitokią komunikaciją.
Panašu, kad pastarųjų savaičių įvykiai signalizuoja – dar anksti vertinti Kinijos centrinės valdžios pasiektus rezultatus, siekiant suvaldyti ligos protrūkį. Konstatuoti galima vieną faktą – valdžiai grumtis tenka ne tik su mirtina liga. Regis, kovos veiksmai iš sveikatos srities persikelia į politiką ir prasideda valdančiosios partijos kova už išlikimą.
Vida Mačikėnaitė-Ambutavičienė yra KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė, gavusi MJJ fondo stipendiją ir po 12 metų Japonijos universitete grįžusi į Lietuvą. Ekspertės interesų sritis – Kinijos užsienio politika ir politinė sistema, Kinijos valstybės pajėgumo stiprinimo strategija, valstybės ir verslo įmonių santykiai.
