Nemažai spausdinto turinio vis dar kuriama laikantis aukštesnių standartų, todėl spausdintos žiniasklaidos mirtis padarys žalą, kurios padarinius dabar dar sunku įvertinti.
Uolūs interneto entuziastai ar beprasmio naršymo šaunuoliai, visur ir visada apatišku žvilgsniu gleizojantys savo išmaniųjų telefonų ekranus, mane turbūt išvadins realybės nesuvokiančiu seno kirpimo romantiku. Tačiau esmė ta, kad daugumai šių žmonių kokybiškas turinys visiškai nereikalingas, jie nėra jo vartotojai, nes betikslis naršymas yra jų nuolatinė būsena ir savotiška priklausomybė, kuri proto ar aplinkos suvokimo neprideda, todėl jų nuomonė man neįdomi.
Turėtume suvokti esminį dalyką: dienraščių mirtis nėra rinkos apsivalymas, tai net ne naujųjų technologijų triumfas prieš senąsias, tai yra vienas iš pačios visuomenės sisteminės erozijos požymių.
Akivaizdu ir tai, kad nuosekli spausdintos žiniasklaidos mirtis yra labai daugiabriaunė problema. Mano požiūriu, iš dalies dėl to kalti ir patys dienraščių leidėjai, kurie, matydami dramatišką situaciją, iki šiol nesiėmė jokių radikalių pokyčių, nepasiūlė naujų ir originalių su turiniu susijusių sprendimų, net nebando aiškiai įvertinti ir atskirti – kas turėtų būti spausdintoje versijoje, o kas – internete. Tai kam vartotojui pirkti laikraštį, jei jo turinys tą pačią dieną paskelbiamas internete, o kitą dieną skelbiama tai, kas jau išvakarėse perskaityta internete? Todėl daugeliu atvejų dabar gaminama low-cost laikraštiena, bet tai nėra priežastis dėl kurios spausdintas žodis galėtų būti lengva ranka „nurašytas“.
Aišku ir tai, kad sukurti kokybišką turinį brangiai kainuoja. Problemos Lietuvos žiniasklaidą į ožio ragą pradėjo riesti 2009-ųjų pradžioje, kai, prasidėjus krizei, dramatiškai nukrito reklamos pajamos. Gesinti gaisro su pilnais kanistrais benzino suskubo ir konservatorių Vyriausybė – dar kilstelėjo spaudai PVM. Redakcijos paprasčiausiai nebeišgalėjo mokėti geriems žurnalistams ir dauguma jų pasuko į viešuosius ryšius, kurie iš esmės tapo dar vienu žurnalistikos duobkasiu ir žiniasklaidos krizės stimuliatoriumi.
Visur „groja“ tik skaičiai
„15min“ vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka taikliai pastebi: „Žmonėms reikia, bet rinkai nereikia.“ Tačiau iš atsiliepimų internete aiškiai matoma, kad daugelis žmonių taip ir nesuprato, ką šiame kontekste reiškia žodis „rinka“. Rinka – tai reklamos pirkėjai, nuo kurių priklauso ir žiniasklaidos sveikata, ir gyvybė.
Kai pakalbi su bendrovių vadovais, tai beveik visi nori kokybiško lietuviško turinio. Bet kai išmuša reklamos biudžeto paskirstymo valanda, viskas apsiverčia aukštyn kojom.
Žurnalistus gali pamaloninti nebent tai, kad žodis „gaila“ yra tam tikras darbo įvertinimas, kad skaitytojams tai reiškia tam tikrą netektį, tačiau „gaila“ veikia tik kaip numirėliui kompresas. Ir taip bus tol, kol šis žodis nebus „pakrautas“ konkrečiu turiniu ir paremtas veiksmais.
Kai pakalbi su bendrovių vadovais, tai beveik visi nori kokybiško lietuviško turinio. Susidaro įspūdis, kad dauguma verslo vadovų gula su „The Economist“, o keliasi su „The Financial Times“. Mintis maždaug tokia: jūs – geri žurnalistai, ateikite į mūsų spaudos konferencijas, nes ten susirenka vaikai, kurie nieko nesupranta, jūs mus kalbinkite, rašykite didelio profesionalumo ir didelių laiko sąnaudų reikalaujančius tekstus, kurkite unikalų turinį, ieškokite įdomių temų ir įdomių jų kampų. Bet kai išmuša reklamos biudžeto paskirstymo valanda, viskas apsiverčia aukštyn kojom: norim daug ir pigiai, mano produktas vertingas, o tavo darbas nieko nekainuoja. Štai vienos solidžios organizacijos darbuotojai kalbėjo atvirai: stengiamės inovatyviai planuoti reklamą ir rinkodarą, tačiau paskutinis žodis priklauso mūsų bosui, o šiam patinka tik vienas laikraštis.
Yra ir kita schema: nesukdamos sau galvos bendrovės viską patiki reklamos agentūroms, o šiose dažnai dirba visai žalias jaunimėlis, kuriam rūpi tik skaičiai ir reitingai. O kaip internete sukuriami skaičiai? Niekam ne paslaptis, kad lankomumo reitingus generuoja besaikės manipuliacijos Garliavos tema, 1001 rašinėlis apie aktoriaus Vytauto Šapranausko arba 24/7 eksploatuojama tema Oksanos Pikul pasirengimą vestuvėms. Reklamos agentūrose puikiai supranta, kad rimtos temos niekada neprilygs šių tekstų skaitomumui, todėl, jei civilizuotame pasaulyje priimta lyginti sulyginamus dalykus, tai pas mus viskas maunama ant vieno kurpaliaus ir, pavyzdžiui, verslo portalai lyginami su paskalų ir kriminalų portalais arba unikalus turinys – su naujienų srautu, kuris gaminamas copy-paste principu – kai be jokio redagavimo skelbiami į redakcijos paštą atkeliaujantys pranešimai spaudai.
Sugrąžinti tai, kas jau prarasta, turbūt nebepavyks, tačiau dar yra galimybė kai ką išlaikyti.
Mūsų praktikoje buvo ir atvejis, kai vienos media planavimo agentūros vadovas nuoširdžiai prisipažino, kad visiškai nesupranta, kas yra tas unikalus turinys ir jam apskritai nelabai rūpi, kas ir ką rašo, nes jam „groja“ tik lankomumo skaičiai. Maža to, jis taip pat pažymėjo, kad šiandien rinkoje visi žino, kad tų didelių skaičių be gudrybių nepasieksi, todėl be rašinėlių apie Oksana Pikul, būtina pasitelkti ir technologijų gudrybes, kurios visai neblogai „prisuka“ visagalį portalo lankomumo skaitiklį.
Bumerangas nuskrido, bet sugrįžo...
Tokio „aš už tave gudresnis“ požiūrio rezultatai akivaizdūs: redakcijoms nebeapsimoka laikyti gerų žurnalistų, nes generuoti „naujienų srautą“ iš pranešimų spaudai pakanka studentų kvalifikacijos.
Tačiau rinkoje visi esame surišti virve ir vienos viešųjų ryšių agentūros atstovas sako, kad padarinius jaučia ir jie: jeigu dabar rengia spaudos konferenciją, tai stengiasi parinkti itin aiškiai kalbantį įmonės atstovą, nes nėra garantijos, kad portalų žurnalistai jį tiksliai pacituos. Trumpai tariant, daugumai portalų žurnalistų parašyti diktantą jau tampa problema, o mes net nekalbame apie temos suvokimą ar kokius nors protingus klausimus.
Senieji žurnalistikos vilkai, dirbantys viešuosiuose ryšiuose, taip pat yra įsitikinę, kad dabartinei reporterių kartai būtų labai sunku pacituoti Bronislovą Lubį, Romualdą Visokavičių ar Reinoldijų Šarkiną, kurie kalbėdavo taip, kad išsišifravus pokalbį, žurnalistui reikėdavo gerokai pasukti galvą, norint tiksliai suvokti, ką jie norėjo pasakyti, o neturėdamas patirties ir nesuprasdamas platesnio konteksto, to tikrai nepadarysi.
Sugrąžinti tai, kas jau prarasta, turbūt nebepavyks, tačiau dar yra galimybė kai ką išlaikyti. Todėl spaudos reikia ne gailėti, o už ją balsuoti. Tai turi daryti žmonės ir rinka. Skaitytojai balsuoja tuomet, kai perka ar prenumeruoja jiems patinkančius leidinius, o rinka – kai planuoja reklamos biudžetus. Aš čia įžvelgiu ir ryškų verslo socialinės atsakomybės aspektą: lėkšto turinio žiniasklaida yra dominuojanti, vartotojai dažniausiai tik peržvelgia antraštes ir nuotraukas, tačiau žmonija dar neišrado kito tobulėjimo būdo, kaip skaitymas. Galimybių ką nors protingo paskaityti Lietuvoje mažėja, vadinasi, degraduoja ir visuomenė.
Ar bendrovę galima laikyti socialiai atsakinga, jei jos vadovas nurodo pirkti užsakomuosius, bet niekaip nepažymėtus straipsnius? Ar įmonė yra socialiai atsakinga, jei perka reklamą neetiškose žiniasklaidos priemonėse? Ar verslas elgiasi socialiai atsakingai, jei užsako reklamą tik žiniasklaidos priemonėse, kurios, būkim atviri, – debilizuoja tautą?
Vidas Rachlevičius yra portalo eversus.lt redaktorius. Šis tekstas paskelbtas portale eversus.lt
