Buvo toks „Mėslitos“ direktorius ir dešrų pardavėjas Saulius Poška. Šiuolaikinis Ostapas Benderis. Nežinau, ar jis tebeveikia ekrane. Bet jo pažiūra į dešrų gamybą ir to produkto vartotojus – šiuolaikinės Lietuvos „sėkmės džentelmeno“ vizitinė kortelė.
Norint šį tą reikšti versle, politikoje, žiniasklaidoje – šiandien reikia būti Poška. Ciniku. Savanaudžiu. Apgaviku be skrupulų. Kai reikia – pataikūnu ir apsimetėliu. Tada seksis. Būsi pastebėtas. Suprastas. Įvertintas. Pripažintas.
Kas atsitinka, kai toks „pripažinimas“ pagaliau ateina? Kai tokių pripažinimų – daug? Susidaro atmosfera, iš kurios dalis žmonių evakuojasi.
Arti milijono susipakavo lagaminus. Kiti – nugrimzdo vidinėje emigracijoje. Atsiribojo. Užsisklendė savo pasaulyje. Asmeniniuose rūpesčiuose. Viešuma – ne jiems. Ten – poškos ir draugai. „Sėkmės džentelmenai“, vansi. Džiaugiasi vieni kitais. Aiškina gyvenimo dėsnius. Moko niurgzlius „verslumo“ ir patriotizmo...
Likusioje visuomenės dalyje, kuriai „pasisekė mažiau“, kuri neparodė tų paklausą turinčių „dalykinių savybių“, nebuvo pripažinta verta „spaudos klubo“ statuso, – verksmai, keiksmai, rankų grąžymas. Fontanu trykštantys anoniminiais interneto komentarais.
Žiniasklaidos vaidmuo kuriant visuomeninio bendrabūvio atmosferą, mano supratimu, yra didesnis negu žiniasklaidos versle veikiantys asmenys kartais linkę sau jo prisiskirti.
Virtualioji tikrovė, tariant. Bet iškalbinga. Tarnaujanti ne vien garo nuleidimo švilpuku. Primenanti ne tik socialinę atmosferą, kurioje gyvename. Reikšmingesnė dedamoji – kita.
Propaguojant agresyvumą, heroizuojant įžūlumą, populiarinant chamo žygį viešojoje erdvėje, eskaluojamas visuomenės susijaudinimas. Iš vienos pusės liejasi pasipiktinimai, įtūžis, desperacija, iš kitos – susižavėjimo „drąsa“ šūksniai, palaikymo aplodismentai, bisai dėl „naujo“, „gaivaus“ požiūrio.
Konfliktinių situacijų kūrimas, jų eksponavimas ir įtampų palaikymas pritraukia ne vien dėmesį. Duoda apčiuopiamų papildomų pajamų. Daugeliui žaidėjų. Įskaitant žiniasklaidą, ją aptarnaujančias ir su ja bendradarbiaujančias struktūras.
Todėl tiek viešųjų figūrų, užduodančių toną žiniasklaidoje, tiek anoniminių komentatorių vaidmuo, valdant šias įplaukas, žymiai pranoksta įsivaizdavimą žmonių, kurie mano, kad komentarų skiltys atidarytos labiausiai dėl visuomenės teisės į „išraiškos laisvę“.
Abu šie veiksniai glaudžiai tarpusavy susiję. Poškos tipo žiniasklaidos „dešrų“ gamybos savininkas klausia: kam man reikalingas toks apžvalgininkas, kuris „negeneruoja“ kelių šimtų komentarų? Nesvarbu ką rašo, svarbu, kiek „generuoja“.
Randa. Prirašo. „Prigeneruoja“. Nei vienoje, nei kitoje pusėje skaityti nėra ko. Vėjai. Tekste – skeryčiojimaisi. Narciziški mėgavimaisi savybėmis, kurių niekada nedrįstum demonstruoti aplinkoje žmonių, kuriuos gerbi. Šaipymasis iš asmenų ir jų pravardžiavimas. Ne veiksmų ar sprendimų kritika. Komentaruose – aistros. Grubūs apsižodžiavimai, vieni kitų užgauliojimai.
Bet Poška džiaugiasi: tekstas ir autorius „populiarus“, plaukia „klikai“...
Žiniasklaidos „dešrų“ gamintojai pučiasi: konkurentai mums iki kelių, visą reklamą duokite čia...
O socialinės pasekmės, šitokiu būdu „generuojamų“ pajamų?
Patyčių kultūros plėtra. Lėkštėjantys ir primityvėjantys žmonių tarpusavio santykiai. Viešų diskusijų kokybės infliacija. Socialinio ir politinio proceso stagnacija. Sistemos nepajėgumas atsinaujinti. Visuomenės susvetimėjimas. Atsisakymas įsitraukti į valstybės raidos procesą. Nusivylimas. Netikėjimas ateitimi. Cinizmas.
Jeigu kas nors nepatenkintas šiandien mokyklose klestinčia patyčių kultūra, pasižiūrėkime, kaip bendrauja tarpusavyje politikai? Kaip jie vienas kitą charakterizuoja? Ką rašo apie juos apžvalgininkai? Kokiu tonu ir stilium kalbasi komentatoriai socialiniuose tinkluose?
Kodėl jauni žmonės turėtų elgtis kitaip, negu jiems pavyzdį duoda vyresnieji? Mėgdžiojimo instinktas stipresnis už pedagoginius patarimus. Tegu ir labai teisingus.
Nenoriu būti suprastas neteisingai. Nenoriu pasakyti, kad žiniasklaida atsakinga už padėtį valstybėje ir žmonių savijautą joje. Yra daugybė veiksnių, formuojančių visuomenės intelektinį pajėgumą, žmonių bendravimo kultūrą, lemiančių jų savijautą toje bendruomenėje. Žiniasklaida – tik vienas iš veiksnių. Nors – ne paskutinės svarbos.
Tačiau žiniasklaidos vaidmuo kuriant visuomeninio bendrabūvio atmosferą, mano supratimu, yra didesnis negu žiniasklaidos versle veikiantys asmenys kartais linkę sau jo prisiskirti: mes tik „veidrodis“, atspindime tai, kas vyksta visuomenėje. Ir veidrodžių būna visokių – apsinešusių ir nuvalytų. Jie rodo skirtingai.
Štai kodėl portalo 15min apsisprendimą atsakyti anoniminių komentatorių, skaidrinti visuomeninę atmosferą, skatinti žmones nesikratyti atsakomybės už savo žodžius ir nuomones, diskutuoti tik užsiregistravus tikraisiais vardais, vertinu palankiai ir sveikinu!
Manau, kad tai gal net truputį daugiau nei vien „interneto higienos“ reikalas. Tai žingsnis taip pat ir didesnės socialinės atsakomybės, brandesnio pilietinio sąmoningumo, aukštesnio profesinio prestižo link. Taip elgiasi dauguma solidžių Vakarų žiniasklaidos priemonių, kurių reputacija neabejojama. Gerai, kad tuo keliu einama ir Lietuvoje.
Neturiu iliuzijų, kad šis žingsnis padarys perversmą mūsų socialiniuose santykiuose ar greitai atneš apčiuopiamos naudos jo iniciatoriams. Čia „long distance“ projektas, kurio vertė, neabejoju, išryškės ilgainiui.
Lygiai nemanau, kad sumanymas bus visų sutiktas vienareikšmiškai palankiai. Priežasčių tam – pakankamai, jų čia nevardysiu. Tik pridursiu, kad norint visuomeninės pažangos kam nors tenka ryžtis bristi prieš srovę ir prisiimti „pasipiktinimo naštą“.
Vidmantas Valiušaitis yra publicistas, rašytojas
