Viktoras Bachmetjevas: Antisemito alėja

Pirma, buvo aktyvus karys-savanoris, 1919 m. su būriu bendražygių Gedimino pilies bokšte iškėlęs Lietuvos Trispalvę (būtent šį herojišką aktą minime Lietuvos vėliavos dieną švęsdami pirmąją Naujųjų metų dieną). Kita vertus, 1941 m. sukūrė ir ėmėsi vadovauti Lietuvos aktyvistų frontui, pasižymėjusiam antisemitinėmis nuostatomis. Ši organizacija platino atsišaukimus, kuriuose, greta kitų dalykų, skelbta, jog LAF „yra pasiryžęs visiškai atskirti žydus nuo Lietuvos valstybinio bei tautinio kūno“, ir raginta: „Jau dabar „painformuokite“ žydus, kad jų likimas aiškus, todėl kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos.“

Nors Škirpos biografijoje tikrai esama gerokai daugiau nei tik šie du epizodai (jis ir Steigiamojo Seimo narys, ir diplomatas, ir išeivijos aktyvistas), vis tik šiame kontekste nebus neteisinga koncentruotis į šiuodu, nes būtent jie nubrėžia klausimo kontekstą: pirmasis epizodas buvo pagrindinė priežastis, kodėl K.Škirpos alėja apskritai atsirado, o antrasis yra pagrindinė priežastis, kodėl K.Škirpos alėją siūloma pervadinti.

Gatvės pavadinimas kieno nors vardu yra ypatingos pagarbos ženklas, o tai reiškia, kad čia turėtų būti taikomas ne pusiausvyros principas, o labiau tai, ką mes iš įstatymų žinome kaip „nepriekaištingos reputacijos“ principą.

Turbūt iš pat pradžių reikia pasakyti, jog man kaip vilniečiui nesinori, kad mano mieste būtų gatvė, pavadinta vardu žmogaus, kurio antisemitizmas buvo politinis bei sisteminis, o jo vadovaujamos organizacijos atsišaukimai, istorikų liudijimu, buvo viena iš priežasčių, kodėl 1941 m. vasarą dalis lietuvių prisidėjo prie nacių nusikalstamų įsakymų vykdymo.

Nuotr. iš Vikipedijos/Kazys Škirpa

Ir ne, tokia pozicija nėra kitų Škirpos nuopelnų nuvertinimas ar juo labiau menkinimas. Gatvės pavadinimas kieno nors vardu yra ypatingos pagarbos ženklas, o tai reiškia, kad čia turėtų būti taikomas ne pusiausvyros principas (kur į „pelno“ eilutę surašomi geri darbai, o į „nuostolių“ – netikę, ir jei gerų darbų daugiau, žmogus laikomas nusipelniusiu), o labiau tai, ką mes iš įstatymų žinome kaip „nepriekaištingos reputacijos“ principą.

Vis tik, kaip visada, įdomiau yra pabandyti suprasti poziciją tų, kurie nepritaria šiam pervadinimui ar bent jau abejoja jo verte. Toli gražu ne visi jie yra atviri ar slapti antisemitai (kitaip tariant, tie, kurie mano, kad Škirpa gerbtinas ne nepaisant, o būtent dėl savo antisemitizmo). Esama – ir nemažai – ir tokių, kuriuos trikdo Škirpos ar jo organizacijos pasišlykštėtina veikla 1941 m., jo tyla ir net bandymai nuslėpti gėdingus epizodus pokario metais, tačiau kurie vis dėlto mano, jog Škirpos kiti darbai ar nuopelnai atperka ar nusveria šį jo veiklos epizodą.

Jau užsiminiau, kodėl toks mąstymas šiame kontekste man rodosi netinkamas: pagerbimas veikia atmetimo, išimties, o ne balanso ar svėrimo principu. Tačiau yra dar pora argumentų, kuriuos nuolat tenka girdėti ir kuriuos verta aptarti. Vieną iš jų pavadinčiau istoriniu, kitą – psichologiniu.

Psichologinis argumentas yra retai išsakomas, tačiau tokio pobūdžio diskusijose veik visuomet esti jų paraštėse. Jo esmė: „atimdamas iš Škirpos gatvės pavadinimą, aš išduosiu lietuvį patriotą“. Tokiam mąstymui atrodo, kad lojalumas tam, kuris buvo „už Lietuvą“, yra aukščiau už tiesą ar teisingumą. Tas, kuris siekė Lietuvos laisvės, automatiškai nusipelno mūsų pagarbos ir lojalumo.

Abejojimas jų veiksmų absoliučia verte neretam atrodo abejojimas pačios Nepriklausomybės verte. Tačiau ar tikrai? Juk akivaizdu, kad mus visų pirma saisto lojalumas ne Škirpai, o Lietuvai, ar bent jau tai Lietuvos idėjai, kurią esame sutarę kurti Konstitucija ir kitais susitarimais.

Reikia sutikti, kad išdavystė yra baisu – niekam nesinori būti išdaviku. Nors ir visai kitoje sferoje, tačiau tokios pačios psichologinės struktūros, buvo nemažos lietuvių dalies priešinimasis draudimui mušti vaikus, nes, patys mušti vaikystėje, palaikydami draudimą jautėsi išduodą savo tėvus.

Luko Balandžio / 15min nuotr./K.Škirpos alėja

Panašiai ir Škirpos ar kitų kontroversiškų Nepriklausomybės judėjimo aktyvistų atveju. Abejojimas jų veiksmų absoliučia verte neretam atrodo abejojimas pačios Nepriklausomybės verte. Tačiau ar tikrai? Juk akivaizdu, kad mus visų pirma saisto lojalumas ne Škirpai, o Lietuvai, ar bent jau tai Lietuvos idėjai, kurią esame sutarę kurti Konstitucija ir kitais susitarimais.

Tai suvokus, nebe taip sunku suvokti ir kita: ramiai ir be emocijų žvelgdami į Škirpos veiklą, turime pripažinti, kad būtent Škirpa išdavė Lietuvos idėją, kad jo Lietuva yra nesuderinama su šiandienos Lietuva, kad jo vizija – rasiškai grynos, antisemitinės Lietuvos vizija – neturi nieko bendra su vizija Lietuvos, kurią šiandien kuriame mes.

Aptarus tai, neretai pasigirsta istorinis argumentas: „bet tuo metu taip manė visi“. Anot tokio mąstymo, negalima taikyti šios dienos reikalavimų retrospektyviai. Girdi, tuomet turėsime nebegerbti Vytauto Didžiojo, Žygimanto Augusto ar kitų panašių istorinių asmenybių, nes ir jų biografijose ir pasisakymuose rasime to, kas šiais laikais yra nepriimtina.

Neabejotinai tai svarus argumentas. Vis dėlto nereikia būti 1941 m. istorijos ekspertu, kad suvoktum, jog „žydų klausimui“ II pasaulinio karo metais šis argumentas negalioja dėl labai paprastos priežasties: net ir tuo metu buvo žmonių, kurie nemanė, jog antisemitizmas yra pozicija, tinkama padoriam žmogui. Antisemitizmas, nors ir buvo dažnas, jokiu būdu nebuvo visuotinė norma.

Nors dauguma politinių antisemitų buvo lietuviai, dauguma lietuvių nebuvo politiniai antisemitai. Būtent todėl taip svarbu išsiaiškinti, kas žudė. Būtent todėl taip svarbu įvardinti, kas skatino žudymą.

Kadaise istorikas Pranas Janauskas gan taikliai sudėliojo šias perskyras. Viena vertus, nors dauguma žydšaudžių buvo lietuviai, dauguma lietuvių nebuvo žydšaudžiai. Įvairiais skaičiavimais žydus žudė iki kelių tūkstančių žmonių. Lietuvoje tuo metu gyveno veik trys milijonai. Kita vertus, nors dauguma Lietuvos komunistų buvo žydai, dauguma žydų nebuvo komunistai. Ikikarinėje pogrindinėje Lietuvos komunistų partijoje tebuvo apie du tūkstančius narių. Lietuvoje žydų buvo apie 200 000. Visiškai užtikrintai galima teigti, jog nors dauguma politinių antisemitų buvo lietuviai, dauguma lietuvių nebuvo politiniai antisemitai. Būtent todėl taip svarbu išsiaiškinti, kas žudė. Būtent todėl taip svarbu įvardinti, kas skatino žudymą. Tai konkretūs, paskiri žmonės. Atsisakydami juos įvardinti, mes prisiimame kolektyvinę kaltę.

Dar daugiau. Istorinis argumentas, teigiantis, kad tuo metu „taip manė visi“ ar „tai buvo norma“, ignoruoja dar vieną labai svarbų faktą. Tuo metu buvo nemažai žmonių, kurie rizikavo savo gyvybėmis, gelbėdami savo bendrapiliečius nuo antisemitų išpuolių ir sisteminio naikinimo. Sakydami, jog „tuo metu taip manė visi“, mes ne tik normalizuojame antisemitizmą – mes taip pat turime užmiršti, sušluoti po kilimu tuos didvyriškus poelgius, kuriuos atliko žydų gelbėtojai. Nes kas tada jie tokie?

Yra ir dar vienas aspektas, kurį pamiršta istorinio argumento šalininkai. Nors Škirpos politika skleidėsi kitoje epochoje, jo gatvė atsirado šioje. Pavadinimą jai suteikėme mes. Vardo suteikimas gatvei taip pat yra politinis veiksmas, kad ir kaip šios atsakomybės nori kratytis vietos politikai, vis iš naujo ir iš naujo rašinėdami užklausas istorikams ir reikalaudami, kad istorikai pateiktų atsakymą į politinį klausimą.

Tiesa yra ta, kad pavadindami gatvę žmogaus vardu dabar, mes – simboliškai – taip atkeliame ir jo veiksmus į dabarties kontekstą. Neretai Lietuvoje baisimasi, kaip atrodysime Vakarams ar civilizuotam pasauliui. Man baisiau, kaip mes atrodysime ateitiems kartoms – praėjus veik 80-iai metų, laisvoje Lietuvoje, ir užsienio, ir Lietuvos istorikams įvairiais pjūviais jau išnagrinėjus tą tragediją, kuri ištiko Lietuvą, Lietuvos žydus, dėl antisemitinės LAFo politikos niekam neabejojant, dėl pasekmių masto niekam nebesiginčijant, mes vis dėlto nusprendžiame, kad čia nieko tokio, kad visi daro klaidų, kad norėjo ne išžudyti, o žydų problemą išspręsti „išvarymo būdu“ (Lietuvos rezistencijos ir genocido tyrimų centro formuluotė).

Šitaip mes ne tik pratęsiame Škirpos politiką – mes šito gėdingo mūsų istorijos epizodo užtrauktą prakeiksmą perkeliame dar toliau, į ateitį, tuo pripažindami, kad praeities šmėklos vis dar mus užvaldžiusios, kad su jomis susidoroti dar nesame pajėgūs, kad visa tai paliekame spręsti savo vaikams.

Užbaikime tuo, nuo ko pradėjome. Kai pradžioje rašiau apie herojišką Škirpos ir bendražygių poelgį 1919 m. sausio 1 dieną, neironizavau. Tada Lietuvos vėliava po daugiau nei šimtmečio okupacijos suplevėsavo virš Lietuvos sostinės.

Juk sutikime, kad tame pačiame mieste turėti ir antisemitui pagerbti skirtą alėją, ir žydų gelbėtojai pagerbti skirtus laiptus yra šizofreniška ir todėl, tikėkimės, laikina pozicija.

Šis veiksmas giliai simboliškas ir vertas pagerbimo, ir būtent todėl siūlymas pervadinti K.Škirpos alėją į Trispalvės alėją man atrodo išmintingas, ypač Lietuvos politiniame kraštovaizdyje, kur ieškoti išmintingų sprendimų paprastai nebūna nei laiko, nei noro, nei intelektinių pajėgumų. Juk to veiksmo prasmė yra ne tai, kad vėliavą iškėlė Kazys Škirpa, o tai, kad ji buvo apskritai iškelta. Trispalvės alėja ir paminės šį reikšmingą įvykį, ir išvengs konotacijų, kurios tą įvykį užgožia. Juk sutikime, kad tame pačiame mieste turėti ir antisemitui pagerbti skirtą alėją, ir žydų gelbėtojai pagerbti skirtus laiptus yra šizofreniška ir todėl, tikėkimės, laikina pozicija.

Post scriptum. Tiesa ir tai, kad visos šios diskusijos turėjo vykti iki pavadinant alėją Škirpos vardu. Tie, kurie, neabejoju, vedami geriausių norų, kadaise suteikė šį pavadinimą, kažkuria prasme Škirpą pakišo.

Kodėl taip nutiko? Visai gali būti, kad atsakymas paprastas: todėl, kad chaotiška pagerbimo politika (politics) nulėmė chaotišką pagerbimo tvarką (policy), kurioje niekam nėra aišku, nei už ką, nei kada kažkas yra pagerbiamas gatvės ar mokyklos pavadinimu.

Vilniaus Kazio Škirpos alėja

+3

Vienas iš kriterijų, taikomas kai kuriose šalyse, galėtų būti laiko išbandymo principas – kandidatūra svarstoma praėjus ne mažiau nei, tarkime, 50 metų nuo žmogaus mirties. Tai leidžia istorijai „susigulėti“, visiems faktams išlįsti į dienos šviesą, istorikams juos suverti į įvykių grandines, galiausiai, ateities kartoms nuspręsti, ar ta persona ar įvykis iš tikrųjų yra tokie svarbūs, kaip kad atrodė amžininkams.

Tiesa, turbūt reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad tokiu atveju Vilniuje (dar) nebūtų ne tik K.Škirpos alėjos, bet ir D.Dudajevo, B.Nemcovo skverų, L.Kazcynskio gatvės ir pan. Kitaip tariant, nebeliktų galimybės miesto vietovardžių pavadinimais reaguoti į politines aktualijas. Ar tai gerai, klausimas kitoms diskusijoms.