Viktoras Bachmetjevas: Lietuva už pasaulio ribų

Iš pradžių net nepatikėjau, kad Šimonytė taip galėjo atsakyti, bet paskui susiradau tą interviu. Jame Šimonytė pripažįsta, kad klausimas nėra lengvas, tačiau: „Pagal tai, kokia nauda Lietuvai, sakyčiau, Trumpas.“ Ir argumentuoja tuo, kad Lietuva dabar saugesnė nei prie Obamos, o tai, reikia suprasti, Trumpo nuopelnas: „Prezidento Obamos laikais buvo daug naivumo ir dėl Rusijos, ir dėl, tarkime, bendresnės pozicijos Baltijos šalių gynybos klausimu, ir tais klausimais, kurie mums saugumo požiūriu svarbūs.“

Nors ir nesunku sutikti, kad prezidento Obamos laikais būta bendrai daugiau naivumo dėl Rusijos, nėra visai aišku, kodėl tuo kaltas prezidentas Obama. Juk ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė prezidento Obamos laikais – bent jau kurį laiką – įžvalgumu Rusijos atžvilgiu nepasižymėjo. Juo nepasižymėjo ir absoliuti dauguma Europos lyderių.

Esama kažkokio specifinio vertinimo režimo, kuris vadinasi „kaip Lietuvai“. JAV prezidentas gali negerbti mažumų, moterų, žmogaus teisių apskritai, bet mūsų – „kaip Lietuvos“ – tai nedomina.

Akys atsivėrė, nors ir vėlgi ne visiems, po Krymo aneksijos: oficiali JAV pozicija Rusijos atžvilgiu smarkiai pakito, buvo įvestos sankcijos, pradėta pagalba Ukrainai, gerokai rimčiau pradėta žiūrėti į NATO pagalbos planus Baltijos šalims. Vis dar prie Obamos. Lygiai kaip kad ir nedidelės pastangos patyrinėti kandidatei Šimonytei būtų atskleidusios, jog prie Trumpo veik visos iniciatyvos Baltijos saugumo klausimais JAV išeina ne iš Baltųjų rūmų, bet iš Kongreso.

Vis dėlto dėl Trumpo gerumo Lietuvai galima turėti ir Šimonytės nuomonę. Smalsiau tai, kad tai vienintelis kriterijus, pagal kurį vertinamas JAV prezidentas. Aš, žinoma, paaiškinau bičiulei, kad Lietuva, kaip pas mus mėgstama sakyti, „maža“ šalis, kad čia užsienio politikos horizontą įrėmina santykiai su Rusija: jei prieš Rusiją, tai už mus, jei už Rusiją, tai prieš mus. O Trumpas daug kartų sakė, kad yra „tough on Russia“ – to mūsų užsienio politikos analitikams, panašu, ir pakanka. Šimonytė yra tik tokio vyraujančio mąstymo išdava ir pasekmė.

Bendresnė tokio mąstymo iliustracija kaip tik nutiko „Laisvės pikniko“ metu, kur diskusijos „Trumpo kadencija ir Amerika 2020“ metu moderatorius nutraukė vieną iš diskusijos dalyvių Eglę Murauskaitę, kalbėjusią apie Trumpo santykį su žmogaus teisėmis, nes „čia susirinkome kalbėti apie Trumpo šansus laimėti ir jo įtaką Lietuvai“. Beklausant atrodo, lyg žmogaus teisės Lietuvoje būtų nesvarbios, lyg Lietuva vis dar būtų nesumokėjusi kartu su amerikiečiais neteisėtai kalintam Abu Zubaydah, o šį nusikaltimą įvykdę dar nesurasti ir nenubausti.

Ir vis dėlto įdomiausia man net ne tai, o tai, kad Šimonytės atsakymas suponuoja, jog esama kažkokio specifinio vertinimo režimo, kuris vadinasi „kaip Lietuvai“. JAV prezidentas gali negerbti mažumų, moterų, žmogaus teisių apskritai, bet mūsų – „kaip Lietuvos“ – tai nedomina. JAV prezidentas gali ignoruoti ar demonizuoti mokslą, žiniasklaidą, faktus apskritai, bet mūsų – „kaip Lietuvos“ – tai nedomina. JAV prezidentas gali vienašališkai nesilaikyti tarptautinių įsipareigojimų, destabilizuoti tarptautinę politiką, išstoti su nepamatuotais reikalavimais suverenioms šalims, bet mūsų – „kaip Lietuvos“ – tai nedomina. Pasaulį gal ir domina, o štai mūsų – „kaip Lietuvos“ – ne.

Pasaulio grėsmė Lietuvai yra nonsensas – čia panašiai kaip Lietuvos grėsmė Kaunui.

Šioje pasaulio ir Lietuvos atskirtyje esama platesnių implikacijų. Panašiai, o gal net dar aiškiau, savo inauguracijos dieną kalbėjo buvęs Šimonytės varžovas rinkimuose prezidentas Gitanas Nausėda. Prie Jono Basanavičiaus paminklo stabtelėjęs naujasis prezidentas pasaulį ir Lietuvą vaizdavo kaip du atskirus dalykus:

„Šiandien aš irgi matau, kad mūsų tautinei tapatybei irgi kyla pavojai ir galbūt ne tiek dėl to, kad mes patys nebesugebame savo tautinės tapatybės apsaugoti, bet dėl to, kad yra daugybė pagundų, globalizuotas pasaulis, daug visokių tarptautinių srovių, kurios kartais paveikia lengviau paveikius žmones globalizmo kultūros link.“

Negali nekristi į akis, kad pasaulis čia suvokiamas ne tik kaip esantis už Lietuvos ribų, bet ir antagonistiškas, priešiškas ir keliantis grėsmę. Žinoma, lieka visiškai neaišku, kaip šitokia kosmologinė ekvilibristika dera su faktais. Juk pakaktų užmesti akį į žemėlapį, kad paaiškėtų, jog Lietuva ne tik yra pasaulyje – ji pati yra pasaulis, pasaulio dalis. O tai ne tik reiškia, kad pasaulio grėsmė Lietuvai yra nonsensas – čia panašiai kaip Lietuvos grėsmė Kaunui. Tai taip pat reiškia ir tai, kad pasaulyje vykstantys globalūs procesai neišvengiamai daro įtaką Lietuvai. Klimato kaita įtaką daro ir Lietuvai. Žmogaus teisės svarbios ir Lietuvoje. JAV, mesdamos infantilius teritorinius iššūkius Danijai, keičia tarptautinės politikos standartus ir kultūrą, kurie neabejotinai turės įtakos Lietuvoje.

Vis tik kad būtų suvokta ta įtaka, reikia suvokti, kad ji daroma ne „kaip Lietuvai“ – kintantis klimatas Lietuva kaip tokia nesidomi. Ta įtaka daroma Lietuvai „kaip pasaulio daliai“. Ir kad būtų galima su ta įtaka bent pradėti tvarkytis, daugiau Lietuvos ne kaip atskiros nuo pasaulio, o kaip to paties pasaulio dalies turi atsirasti ir mūsų mąstyme, ir mūsų dienotvarkėse.