1. Įamžinimas – pagarba ar ne tik?
Iki šiol nesame sutarę, koks įamžinimo ženklų ir pagarbos santykis. Viena vertus, aišku, kad nemažai įamžinimo yra tam, kad pagerbtume. Vytautas Didysis gavo paminklą Kaune, nes daug nuveikė. Ir tie, kurie sako, kad prezidentui Antanui Smetonai reikia paminklo Vilniuje, nes pirmasis Respublikos prezidentas, ir tie, kurie sako, kad nereikia, nes autoritaras, kalba iš tų pačių – pagarbos – paskatų.
Su mokyklomis kaip su paminklais: Salomėjos Nėries, Jono Jablonskio, Juliaus Balčikonio mokyklos tai vis pagarbos tiems, kurie laikomi nusipelniusiais, ženklas.
Šiek tiek kebliau su gatvėmis: Gedimino prospektas ir Stasio Šalkauskio gatvė yra pagarbos ženklas, bet štai, pavyzdžiui, Elzės Ožeškienės gatvė Kaune, nors ir sumanyta kaip pagarbos autorei ženklas, laikui bėgant tapo tiesiog atavizmu. Nors tai viena žymiausių gatvių Kaune dėl savo strateginės vietos, dauguma kauniečių nežino, nei kas ji, ir dabar skaitydami pirmąkart sužinojo, kad jos vardas buvo Elzė.
Žymiai labiau nerimą kelia, kad tie, kurie atsakingi už įamžinimą, šiuo atveju, savivalda, neturi įsivaizdavimo, o koks gi jų požiūris.
Dar kebliau su lentelėmis. Kai kurios yra pagerbti: čia gyveno žymus operos solistas, ten dirbo žymus filosofas. Bet kai kurios yra tik istoriškai reikšmingam įvykiui pažymėti: čia po ąžuolu prisėdo Napoleonas, čia Džekas Skerdikas nužudė savo pirmą auką. Kol kas konstatuokime, kad ši vasara išryškino, jog konsensuso, ko siekiame įamžinimu, neturime.
2. Įamžinimo hierarchija ir politika kaip policy
Tai, kad to konsensuso neturime, nėra labai blogas dalykas. Būtų keista tikėtis, kad visuomenė dėl visko sutaria, ir, tiesą sakant, net šiek tiek baugu tokią visuomenę, kur ginčo nėra, įsivaizduoti.
Žymiai labiau nerimą kelia, kad tie, kurie atsakingi už įamžinimą, šiuo atveju, savivalda, neturi įsivaizdavimo, o koks gi jų požiūris. Dar kitaip, savivalda neturi tvarkos arba to, kas angliškai vadinama policy. Ji nėra sau atsakiusi nei kas yra kolaboravimas (su abiem okupantais), nėra sau pasakiusi, kuo ji kliaujasi šiais klausimais: LRGGTC, komisija prie Prezidentūros, kokio nors vieno istoriko tyrimais, visų Lietuvos istorikų konsensusu ar dar kuo.
Sėdint apkasuose kalbėtis baisiai nepatogu, kad kita pusė išgirstų, reikia šaukti, o tada ir kalbėjimas išeina toks – šūkiais.
Šiuo atveju nekalbu apie tai, kuo jie turi kliautis – bandau tik pasakyti, kad savivalda, gavusi atsakomybę spręsti klausimą, neturi sau pasakiusi, kaip tą klausimą spręs. Beje, tai galioja ne tik įamžinimo klausimams, bet šioje Generolo Vėtros ir Kazio Škirpos įamžinimo atvejų istorijoje tai buvo matyti prikišamai. Parašas – kolaboravimas ar ne, lentelė ant pastato – miesto reikalas ar ne, sovietinis paminklas – nuimtinas ar ne. Klausimai nelengvi, bet jei jau kas turi turėti bent bazinius, pradinius atsakymus į šiuos klausimus, tai tas, kuris šiais klausimais įgaliotas priimti sprendimus.
3. Politika kaip stilius
Kai nėra policy, belieka improvizacija. Improvizacija – žaidimas pagal aplinkybes – reikalauja taisyklių laužymo. Klausimas tik kaip. Paprastai geriausiai taisykles laužo tie, kurie geriausiai jas išmano, nes būtent jie gali numatyti pasekmes.
Tačiau kai taisyklių nėra, tuomet ir improvizacija labiau panėši ne į džiazo meistrų žaidimą klasikiniais džiazo standartais, bet į nekoordinuotus traukulius. Vilniuje įamžinimo tema jau matėme vieną sėkmingą ad hoc žingsnį. Žaliojo tilto skulptūros mero nukeltos remontui, nors nei jų remontuoti, nei jų kada nors grąžinti atgal, akivaizdu, nei buvo, nei nėra tikslo.
Nežinau, kodėl nepadaryta procedūriškai ir teisiškai tvarkingai – galiu tik spėlioti, jog ta pavykusi improvizacija įkvėpė ir šios vasaros sprendimus, susijusius su lentele ant Vrublevskių bibliotekos sienos. Tik tuo galiu paaiškinti keistą, iš pažiūros provokatyvų sprendimą lentelę Jonui Noreikai nukabinti naktį, iš anksto apie tai nei diskutavus, nei informavus visuomenę. Tai, kad tai būtent stiliaus – kaip tai padaryta – problema, man rodos, patvirtina lygiagrečiai įvykęs Kazio Škirpos alėjos atvejis. Jo klausimu buvo debatai, priimti aiškūs sprendimai, savivaldos veiksmai prognozuojami ir pagrįsti aiškia logika.
4. Pergalės euforija ir pagirios
Kvaituliui praėjus galim konstatuoti: po šios vasaros apkasų daugiau, o susikalbėjimo mažiau. Tai negali būti geras rezultatas, nepriklausomai nuo to, kokios pozicijos kiekvienas atskirai laikomės lentelės klausimu.
Epizodą „laimėjusiems“ teks anksčiau ar vėliau suvokti, kad pergalė čia tik Pyro. Ir tuomet, kai savivaldybė, pergalingai nukabinusi lentelę arogantiškai paskelbė, kad „antradienį visi užmirš“, ir tuomet, kai minia spjovė į teisę ir ėmėsi savivalės. Jokia čia pusė iš tiesų nelaimi, nes už pralaimėjusios pusės pralaimėjimą teks susimokėti ir laimėtojams: trūkiais socialiniuose ryšiuose, psichologinėmis traumomis ir dar daug kuo.
Tai, kad valstybės įstaiga Kultūros paveldo centras rimtai svarsto prieš mėnesį pakabintą lentelę paskelbti pastato vertingąja savybe, rodo, jog ir toliau apie vasaros istoriją mąstoma ne kaip apie bendrapiliečių nesutarimą visiems rūpimu klausimu, bet kaip apie karo epizodą. O kare kaip kare – visos priemonės galimos.
Kaip iš to išeiti, atskira kalba, tačiau aišku viena: sėdint apkasuose kalbėtis baisiai nepatogu, kad kita pusė išgirstų, reikia šaukti, o tada ir kalbėjimas išeina toks – šūkiais. Anksčiau ar vėliau iš apkasų teks lipti ir sėsti prie stalo.
