„Tai geriausia daina, kurią kol kas girdėjau iš šių metų dalyvių. Sveikinu, Lietuva“, – rašo dainininko gerbėja iš Ispanijos. „Oho, šito nesitikėjau. Tai – šedevras. Laukiu, kada išgirsiu tave gyvai Malmėje“, – rašo gerbėjas iš Švedijos.
Vokiečiai žada A.Pojaviui 12 taškų, o albanai negali atsidžiaugti A.Pojavio charizma. Tuo metu lietuviai komentuoja kitaip. „Jūs žmonių nejuokinkit su tokia daina“, – rašo Greta, o Andrius A.Pojavį tiesiog išvadina gaidžiu – tiesiai, bet ne šviesiai.
Iš visų lietuvių kalba parašytų komentarų teigiamų yra tik trys. Dar keli – neutralūs. Pavyzdžiui, kad A.Pojavis scenoje atrodo kaip žydas, arba tiesiog – daina graži, bet vokalas silpnas.
Likusių lietuviškų rašliavų nei cituoti, nei prisiminti nesinori. O užsieniečiai arba giria, arba susilaiko – piktų komentarų svetima mums kalba po vaizdo įrašu nematyti.
Tokia lietuvių pozicija man kelia nuostabą – visada laikausi taisyklės, kad savus reikia palaikyti, nepaisant to, simpatizuoji jiems ar ne. Net jei tai – tik „Eurovizija“.
Tokia lietuvių pozicija man kelia nuostabą – visada laikausi taisyklės, kad savus reikia palaikyti.
A.Pojaviui rengtis konkursui padedantis Martynas Tyla, taip pat nuolat besiklausantis žinovų iš Lietuvos vertinimų, išlieka ramus. „Savam krašte pranašu nebūsi“, – paplekšnoja per petį išklausęs mano entuziastingą monologą dėl lietuvių pozicijos, ir nusišypso. Tarsi taip ir turėtų būti.
Sekmadienį paramos koncerte A.Pojaviui, kurio metu buvo renkamos lėšos jo pasirodymui „Eurovizijoje“ (paradoksalu – mes vis dar manome, kad šalies garbės gynimas yra jos atstovo ir jo piniginės reikalas), pernai mums atstovavęs Donatas Montvydas sakė tikįs energetika – neva tautos parama sustiprina pasitikėjimą savimi ir lemia pasirodymo didžiojoje Europos scenoje kokybę.
Aš irgi tikiu. Ir neabejoju, kad jei mūsų A.Pojavis perkops konkurso pusfinalio barjerą ir uždainuos „Eurovizijos“ finale, o gal ten dar ir užims neprastą vietą, interneto komentatorių postringavimai staiga pasikeis. Prieš tai „gaidys be balso“ buvęs dainininkas taps lakštingala ir „metų atradimu“, o jo daina iš „metų absurdo“ virs „geru gabalu“, skubos tvarka tekinamu į nuosavus mp3 grotuvus.
Tačiau paramos A.Pojaviui pasigendu ne tik tarp interneto komentatorių. Regis, vienintelė LRT televizija (bet jai ir priklauso) stengiasi populiarinti nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos laureatą. LRT nuolat rodo reportažus apie jo pasirengimus koncertui, suteikia galimybę dar ir dar kartą pasiklausyti A.Pojavio dainos.
Tačiau ką daro kitos televizijos, radijo stotys? Radijas ir televizija – bene pagrindinė priemonė, galinti ir išpopuliarinti, ir palaidoti, o svarbiausia – suformuoti nuomonę. Žinoma, yra ir gražių pavyzdžių. Girdėjau, kaip A.Pojavis dainavo „Radiocentre“, mačiau, kaip pasirodė TV3 – M.A.M.A. apdovanojimuose. Tačiau čia viskas kaip ir aišku – ir čia, ir ten M.Tyla, tad proga išnaudota.
Aš nesakau, kad A.Pojavio „Something“ turi tapti lietuviškuoju „Gangnam Style“. Manau, kad A.Pojavio pasirodymas yra ne tik jo, M.Tylos ar „Eurovizijos“ delegacijos vadovo Audriaus Giržado reikalas. Tai ir visos tautos. Ir mažų mažiausia, ką tauta gali padaryti, tai bent jau mintimis jam palinkėti sėkmės. Nes kad ir kaip būtų keista, tačiau toji internete burnoti nepaliaujanti tauta už A.Pojavį balsavo. Ir tai internete burnoti nepaliaujančiai tautai A.Pojavis į Malmę atstovauti juk skrenda. Laimės A.Pojavis arba ne – laimėsime arba nelaimėsim mes.
„Lietuva – stebuklų kraštas“, – tarė A.Pojavis sekmadieninio paramos koncerto pabaigoje taip prajuokindamas publiką, o pats, matyt, dėl savo šarmingo naivumo nė nenutuokdamas mestelėjęs dviprasmybę.
Ir iš tiesų, matyt, nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje, visų pirma, renkame ne savo atstovą, o tą, kurio vardą minėdami gerą pusmetį piktžodžiausime.
Aš palaikau A.Pojavį. Man patinka jo vaikiškas naivumas. Ir jurbarkietiškas kuklumas. Ir daina „Something“. Ir jeigu netyčia gegužės viduryje būsiu ne Lietuvoje, aš už jį būtinai balsuosiu. O kol kas – vien geru žodžiu minėsiu.
