Tebeklausiu savęs, ar įtariau, kad bent vienas iš jų nuspręs savavališkai nutraukti gyvenimą. Nors nenoriu, bet turiu pripažinti, jog taip. Tomis akimirkomis, kai esu visiškai su savimi atvira, viduje užčiuopiu ir jausmą, kad padariau labai nedaug, jog padėčiau to išvengti.
Savižudybės aktą supa daugybė stereotipų. Pasak vieno iš jų, žmonės, kurie yra linkę į savižudybę ar ją planuoja, apie tai nekalba. Esą apie tai užsimenantieji ar tarsi netyčia į pokalbį įpinantys savižudybės temos giją, labiau trokšta dėmesio negu mirties.
Prireikė kelerių metų, kad nustočiau save kaltinti, jog tą bjaurią lapkričio dieną nepakviečiau jo kavos, neapkabinau, nebandžiau prakalbinti ir neišklausiau.
Tačiau, anot savižudybės fenomeno tyrinėtojų ir psichologų, net apie 80 proc. nusižudžiusiųjų vienaip ar kitaip yra užsiminę apie savižudybę – žodžiais arba elgesiu. Nors, žinoma, būna savižudybių, kurios įvykdomos be jokio tiesioginio perspėjimo.
Dvi mano bičiulių netektys iliustruoja kardinaliai priešingus scenarijus. Vienas jų visada man atrodė kur kas pilnesnis gyvenimo, džiaugsmo ir gebėjimo pastebėti kasdienybės smulkmenų grožį už mane pačią. Jis buvo tas, kuris rasdavo gražų žodį, tas, kuris atiduodavo dalį savęs, kad pastatytų kitą ant kojų.
Buvome kurį laiką nebendravę, kai paklaususi, kaip jis laikosi, sužinojau, kad nori pokyčių, ieškosi naujo darbo, jau kurį laiką vėl gyvena su tėvais, tačiau neatrodė, kad dėl to išgyventų, skambėjo įprastai ir sakė, jog turime susitikti, nes jis turįs man dovaną.
Už lango buvo apniukęs lapkritis: tai pylė lyg iš kibiro, tai lapus nuo medžių draskė siautėjantis vėjas. Tąkart pasakiau, kad susitikimo teks palaukti, nes saulė šiandien nepasirodys. Tokia buvo mano paskutinė žinutė.
Po poros dienų paaiškėjo, kad mudu niekada nebesusitiksim. Iki šiol nesužinojau, ką jis norėjo man padovanoti. O galbūt... tenorėjo pokalbio? Prireikė kelerių metų, kad nustočiau save kaltinti, jog tą bjaurią lapkričio dieną nepakviečiau jo kavos, neapkabinau, nebandžiau prakalbinti ir neišklausiau.
-
Ukrainos kare – kraupūs vaizdai: rusų savižudybės atskleidžia kariuomenės degradaciją
-
Prof. Paulius Skruibis: kaip laiku pastebėti žmogaus prarastą viltį gyvenimui?
-
Psichiatras išvardino klaidas, kurias darome kalbėdami su savižudybės riziką turinčiu žmogumi
-
Savižudybių paveikslas Lietuvoje: vyrai žudosi mažiau, tačiau vienoje grupėje rizika didžiausia
-
Higienos institutas: per septynerius metus savižudybių Lietuvoje sumažėjo beveik perpus
Kitas mano bičiulis, sutiktas Belizo džiunglėse, su kurio šeima praleidau keletą savaičių, irgi niekuomet tiesiogiai neužsiminė apie tokius ketinimus, tačiau jo veiksmai ir elgsena net krislu empatijos nepasižyminčiam žmogui leido suprasti, kad jis jau po truputį leidžiasi žemyn, bedugnės link.
Ten viename iš apšnerkštų rajonų žinojo gatvę ir namą, kur, kišenėje turint grynųjų, galima išsirinkti pageidaujamų narkotikų ir kelioms dienoms išnykti.
Mums pusryčiaujant, jis pasirodydavo su marihuanos suktine tarp pirštų ir jos nepaleisdavo nei dirbdamas džiunglėse kylančiame ūkyje, nei bandydamas įveikti priešininką šachmatų partijoje. Jo mama matydavo, jog jis vėl negalėjo naktį užmigti, vangiai ką nors valgo, visą dieną plušant saulėje, jam retai kildavo mintis išsimaudyti. Mačiau, kad ji vengia į jį žiūrėti.
Jis kalbėdavo nedaug, bet, palinkus virš šachmatų, tarsi nenoromis prabildavo pats. Jis pasakojo apie savo tėvą, filosofijos profesorių, kuris ir išmokė jį manevruoti figūromis juodai baltoje lentoje, apie tai, kaip nuo ankstyvos paauglystės iš tėvo lentynos neatsiklausęs nušvilpdavo savo suvokimui per sudėtingas knygas, kad galėtų jam padaryti įspūdį. Jis atviravo apie filosofijos studijas universitete, kurias pasirinko norėdamas jam įsiteikti, ir literatūrinius bandymus, iš kurių tas tik pasijuokė.
Tada žiūrėdavau į jį ir matydavau mažą berniuką, kuris it elgetautojas iš savo tėvo maldavo meilės. Tačiau negavo jos ir iš motinos, kuri didžiąją jo gyvenimo dalį buvo užkietėjusi karjeristė, kol vieną dieną nusprendė viską mesti ir iš Kanados persikėlė į džiungles Belize – be prabangaus namo, tūkstančių dolerių vertės užuolaidų, be virtuvės stalo ar veidrodžio. Kol pasistatė namelį ir davė pradžią ūkiui, ji beveik dvejus metus gyveno jūriniame konteineryje. Be langų ir elektros.
Kai marihuana nebesuteikdavo trokštamos užmaršties, jis niekam nieko nesakęs išvažiuodavo į Belizo sostinę Belmopaną, ten viename iš apšnerkštų rajonų žinojo gatvę ir namą, kur, kišenėje turint grynųjų, galima išsirinkti pageidaujamų narkotikų ir kelioms dienoms išnykti. Gaila, bet tai ne kadras iš serialo, kurį be didelio susimąstymo žiūrime serija po serijos.
Prieš palikdama jų šeimos citadelę džiunglių viduryje, pasakiau jo motinai, kad tai, kas įvyks toliau, yra tik laiko klausimas. Supratau, kad ji manęs neišgirdo. O gal...
Lietuvos Savižudybių prevencijos programos iniciatyva sudarytoje knygoje „Be pavadinimo“, kurioje surinkti nusižudžiusiųjų artimųjų pasakojimai, moteris, kurios sūnus pasirinko savižudybę, atviravo, jog iki tol, kol tai įvyko, kurį laiką juto „artėjant nelaimę“.
„Jo elgesio pokyčiai, įvairios detalės man kėlė nerimą. Mačiau, kad jis būdamas šalia yra tarsi kažkur kitur, giliai paniręs į savo mintis. Kristupas tarsi nutilo, apmirė, atsiribodamas nuo šio pasaulio, it būtų nenumaldomai traukiamas juodo akivaro.“
Suicidologas: kitaip sakant, savižudybė iš esmės yra sielos drama.
Moteris prisipažino kaltinanti save, jog nebeturėjo jėgų priešintis ir kovoti su tuo, kas vyko aplink ją: „vieną trumpą akimirką (pasidaviau nuovargiui – red.)... Ir tai įvyko“.
Nežinau, ar mano bičiulio mama kada išdrįso pasisodinti savo sūnų prie stalo ir apie tai pasikalbėti. Man išvažiavus, mes dar ne kartą bendravome ir didėjantis jo užsidarymas bei nusivylimas viskuo, kas yra aplink, gąsdino.
Paskutinį kartą, kai su juo susirašinėdama bandžiau įtikinti, kad galima gyventi toliau, viską pastatyti iš naujo, jis atšovė, jog nebenori bandyti to daryti. Ir nebedarė.
Išeiti iš skausmo
Visa tai – tik miniatiūrinė pasaulio, kuris mus supa, vaizdo dalelė.
Pasaulio sveikatos organizacijos (WHO) duomenimis, per metus nusižudo kiek daugiau nei 700 tūkst. žmonių. Teigiama, kad prieš kelerius metus savižudybė buvo ketvirtoji pagal dažnumą mirties priežastis 15–29 metų amžiaus grupėje.
Ilgą laiką pirmavusi pasaulio savižudybių statistikoje pagal tokių mirčių skaičių, Lietuva užleido aukščiausias pozicijas Lesotui, Gajanai ir Esvatiniui – ekonominių sunkumų, politinį nestabilumą ir socialinę nelygybę patiriančioms šalims. Tačiau Lietuva tebesirikiuoja pirmajame dešimtuke: pagal statistiką ji atsidūrė septintojoje vietoje su 26,1 savižudybės 100 tūkst. gyventojų, per pastaruosius kelis dešimtmečius beveik perpus sumažėjęs rodiklis indikuoja, kad šioje srityje yra šioks toks progresas.
Psichologai sutinka, jog beveik kiekvienos savižudybės priežastis yra psichologinis skausmas, kylantis iš iškreiptų arba negalimų patenkinti psichologinių poreikių.
„Kitaip sakant, savižudybė iš esmės yra sielos drama“, – knygoje „Savižudžio sąmonė“ 1996-aisiais konstatavo amerikiečių psichologas Edwinas S.Schneidmanas.
Jo nuomone, savižudybė yra tiesiausias būdas išsivaduoti iš skausmo: „mintis, kad galiu nutraukti šį skausmą – galiu nusižudyti, yra pati savižudybės esmė“.
Tačiau dauguma šios temos tyrinėtojų sutinka, kad toks žmogus net nenori mirti, jis trokšta nutraukti skausmą. Savižudybės galimybę kontempliuojantys asmenys dažnai būna pasimetę, atitrūkę nuo tikrovės, nemato kitų išeičių ir giliai viduje gali tikėtis būti išgelbėti.
Tikroji problema yra ta, kad dauguma jų taip ir lieka net nepabandyti išgelbėti, nes mes vengiame tarpusavyje kalbėtis apie savižudybę.
Tiesa, gausu akademikų studijų, valstybės nacionaliniu lygmeniu bandoma įvesti savižudybių prevencijos programas, turime anoniminės pagalbos telefonu linijas, mėnesį ar kelis palaukus eilėje, poliklinika gali skirti nemokamą psichologą, galiausiai, yra bažnyčia, išpažintis kunigui – sakytumei eik ir kalbėkis, kad jau norisi, bet atvirauti labiausiai norisi ne tolimiems nepažįstamiesiems, valstybinių ligonių kasų apmokėtiems psichologams ar kunigui, kuris vargu ar ką atsakys į jausmingą monologą.
Kalbėtis apie skausmą norisi su tais, kuriems rūpi, žmonėmis, kurie klausosi ir išgirsta. Jie nebūtinai turi imtis dėlioti planą, kaip padėti kenčiančiam, bet pirmiausia – leisti išsikalbėti.
Užsiminusi apie savo susidomėjimą savižudybės problematika gyvenime ir akademiniame lauke, iš pašnekovų sulaukdavau nejaukios pauzės ir sumišusio žvilgsnio.
Pamenu, per vieną iš sesijų psichologė man pasakojo, jog žmogui, kuris planuoja įvykdyti savižudybę, susiaurėja sąmonė ir jis tampa neįgalus motyvuoti savęs įprastomis klišėmis, kad „viskas praeina“, „rytoj bus geriau“, „čia tik sunkus laikotarpis“. Ji aiškino, kad su savo pacientais, linkusiais į savižudybę, susitaria, kad šie piniginėje nešiosis lapelį su poros žmonių telefono numeriais, kuriems jis iš tikrųjų galėtų paskambinti juodžiausią savo gyvenimo akimirką.
Tikiuosi, kad bent keli iš jų tikrai paskambina.
Atrodytų, kad visuomenėje savižudybė nebėra joks tabu. Žiniasklaidoje apie ją vis dažniau kalba psichologai, ypač artėjant sezoninės depresijos pikui, žmonės žudosi filmuose ir mūsų skaitomose knygose, tačiau, nors tai ir legitimuoja tokio akto egzistavimą, mes išliekame jam ne mažiau nejautrūs nei ekrane matomam smurtui ar prekybai žmonėmis.
Net nežinau, kiek kartų užsiminusi apie savo susidomėjimą savižudybės problematika gyvenime ir akademiniame lauke, iš pašnekovų susilaukdavau nejaukios pauzės ir sumišusio žvilgsnio, kiek kartų, norint pasidalinti įgytomis žiniomis ar mintimis šia tema su bičiuliais, visi imdavo iš nepatogumo žvalgytis, tačiau neatsirasdavo norinčių tęsti pokalbį.
Kiek kartų teko dalyvauti susibūrimuose, kur po kelių vyno taurių kam nors prabilus apie skausmingą praeities patirtį, kai pasakojantysis prisiminė svetimoje šalyje, svetimame mieste stovėjęs ant tilto, su viltimi žiūrėjęs apačion ir bandęs sau atsakyti į garsųjį Šekspyro Hamleto klausimą – būti ar nebūti – nes norėjosi staugti iš vienatvės, nes nežinojo, iš ko sumokėti būsto nuomą, nes... Niekas nedrįsdavo ištarti nė žodžio, kol pats istorijos herojus, nesulaukęs pritarimo, viską nuleisdavo juokais, tada, norėdami išsklaidyti nejaukumą, imdavo juoktis ir kiti.
Tačiau... kaip elgtis tiems, kurie girdi tokias kalbas ir nori į jas sureaguoti, bet nežino kaip?
Padėti – kiekvieno pareiga
Prieš kelerius metus Savižudybės prevencijos dienos proga publikuotame pokalbyje Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro vadovas Paulius Skruibis pažymėjo, kad geriausias būdas atpažinti ir suprasti kalbančiojo motyvus – „paklausti tiesiai“.
D.Gailienė: normalu, kad žmonės prie savižudybių temos nesiveržia ir ja nesižavi.
„Jeigu turiu paranoją, kad žmogus gali galvoti apie savižudybę, man tai visada yra ženklas, nes paranoja nekyla tuščioje vietoje. Užtenka vien šio jausmo. Galbūt galima užduoti tokį klausimą: aš matau, kad tu kažkoks kitoks, matau, kad esi labiau prislėgtas, šiaip sakai, kad viskas beprasmiška. Ir aš žinau, kad tokiais atvejais žmonės pradeda galvoti apie savižudybę. Ar gali būti, kad ir tu galvoji apie savižudybę?“
P.Skruibis sutiko, kad toks klausimas skamba siaubingai, o dar labiau gali išgąsdinti teigiamas atsakymas.
„Nereikia skubėti nieko daryti, reikia išgirsti žmogų ir suprasti, kokios to priežastys, dėl ko jis taip galvoja. Ir tada padėti surasti pagalbą, kur žmogus galėtų kreiptis. Vis dėlto pirmas žingsnis – paklausti.“
Išdrįsimas paklausti, išgirsti ir atsispyrimas refleksui iš karto siūlyti patarimą ar liepti mesti tokias mintis iš galvos, suicidologo nuomone, gali tapti apie savižudybę galvojančiam žmogui palengvėjimu ar geru postūmiu spręsti problemą, pagalvoti, kas jam galėtų padėti. Dažnai toks asmuo jaučiasi taip, kad niekas jo nesupranta, jis yra vienišas, jam pačiam baisu kalbėti apie savo mintis.
Suicidologė Danutė Gailienė viename iš interviu anksčiau pastebėjo, kad yra „normalu, kad žmonės prie savižudybių temos nesiveržia, ja nesižavi, jei gali apie tai negalvoti ir nekalbėti, ir su tuo nesusidurti, tai stengsis nesusidurti“.
Mokslininkė sutinka, kad Lietuva tam tikrais istoriniais laikotarpiais patyrė tikrą savižudybių temos neigimą. Ypač tai buvo paplitę sovietmečiu: apie savižudybę nebuvo nei rašoma, nei kalbama, nebuvo net mokslininkams prieinamų duomenų.
„Iš istorinių atvejų analizės žinome, kad savižudybių buvo. Ir žinome: pirma, kad tai buvo tabu, antra, vyravo absoliuti psichiatrizacija – visuomenėje dominavo nuomonė, kad žudytis bando arba tai padaro tik psichiškai nesveiki žmonės. Iš šeimų istorijų matome, kad apie tai niekas nepasakojo vaikams, slėpė“, – galimus temos stigmatizavimo veiksnius naujienų portalui „Bernardinai“ brėžė D.Gailienė.
Jos nuomone, lyginant dabartinę situaciją su sovietmečiu, matomi reikšmingi pokyčiai.
„Dabar ši tema yra gerokai destigmatizuota. Mes nuolat atliekame tyrimus – metai iš metų kartojame juos, kad matytume pokyčius, dinamiką. Ir tyrimai rodo, kad pagaliau žmonės supranta, kad savižudybės metu žmogus būna ištiktas tam tikros būsenos. Ji neamžina, gali praeiti.“
Nepaisant progreso Lietuvos savižudybių statistikoje ir didesnio prieinamumo prie psichologinės pagalbos, įvairių prevencijos programų ir mokslinių tyrimų, suicidologė galvoja, kad visuomenėje šią temą vis dar lydi „gėda, stigma, kaltė“.
„Išgelbėti žmogų nuo savižudybės yra mūsų visų reikalas ir tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus“, – pridūrė ji.
