Vis dėlto temų kūrėjai, ekspertai, o ir dalis vertintojų kasmet keičiasi, bet rašinių kokybė nuo to negerėja. Esu dirbusi valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino apeliacinėje komisijoje, skaičiau daugybę rašinių, ir nors neneigiu, kad verta būtų peržiūrėti privalomų kūrinių sąrašus bei reikalavimus rašinių temoms, esu tikra, kad didelių pokyčių tai neduos.
Norėdami patobulinti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino užduotis, turėtume klausti savęs, ko tiksliai mes siekiame šiuo patikrinimu? O jeigu dar konkrečiau – koks yra lietuvių kalbos ir literatūros mokymosi tikslas? Ar mes norime suteikti žinių apie lietuvių raštijos raidą? Ar siekiame ugdyti mokinių pilietiškumą, patriotizmą, tautinę savimonę? Mano nuomone, visi šie uždaviniai yra antriniai, o lietuvių literatūros pamokų tikslas turėtų būti išmokyti analizuoti ir interpretuoti literatūros tekstus bei sklandžiai dėstyti savo mintis.
Nors egzamino vertinimo gairėse yra aiškiai įvardyta, kad literatūriniame rašinyje privalu analizuoti pasirinktą kūrinį, iš tiesų dauguma abiturientų net nebando savarankiškai mąstyti, vietoj to jie atkartoja mintinai išmoktas vadovėlio ištraukas. Kai pirmą kartą buvau pakviesta dirbti apeliacinėje komisijoje, negalėjau atsistebėti, kad daugelyje mano skaitytų rašinių kartojosi tos pačios frazės. Pirma, kas atėjo į galvą, kad kažkokiu būdu tie mokiniai nusirašė jas vienas nuo kito. Bet vėliau kartu komisijoje dirbusios mokytojos man tiksliai nurodė, iš kokio vadovėlio tie sakiniai paimti.
Taigi užuot savarankiškai analizavę ir vertinę, mokiniai mieliau kliaunasi vadovėlių autorių išmanymu ir prieš egzaminą stropiai kala ištisas vadovėlių pastraipas, vildamiesi, kad jiems pavyks išmoktas frazes įterpti į savo egzamino rašinį. Tai dėl to kasmet tiek pykčio pasipila ant užduočių kūrėjų galvų, kai paaiškėja, kad egzamino temos neatitinka vadovėlių autorių svarstytų konkrečių kūrinių motyvų ar įvaizdžių. Sužinoję egzamino temas mokiniai ir mokytojai ima skųstis, kad šiuo konkrečiu aspektu jie esą kūrinio neaptarinėję arba dar geriau – vadovėliuose apie tai neparašyta.
Bet juk egzaminas nėra skirtas patikrinti mokinių atminties gebėjimus, iš abiturientų tikimasi savarankiškos teksto interpretacijos. Meniškai vertingi literatūros kūriniai pasižymi prasminiu daugiasluoksniškumu, viso jo išsemti nei vadovėlis, nei mokytojas per savo pamokas negali, o ir neprivalo. Mokytojo uždavinys išmokyti pamatinių teksto analizės principų. Jeigu mokinys juos įsisavina, jis gebės savarankiškai analizuoti ir interpretuoti įvairius skaityto kūrinio aspektus. Žinoma, su sąlyga, kad jis tą kūrinį skaitė.
Galima diskutuoti dėl mokyklinės programos apimties ir sudarymo principų, bet būkime realistai – kad ir kaip keistųsi privalomų autorių ir kūrinių sąrašas, problema išliks ta pati: mokiniai neskaito knygų. Didžioji dalis rašinių, kuriuos man teko skaityti, verčia abejoti, ar jų autoriai apskritai buvo atsivertę kūrinį, apie kurį rašo. Abiturientai dažniausiai pasitenkina šabloniška žinomų kūrinių traktuote, kartoja ir perkartoja tas pačias visiems žinomas tiesas, todėl sunku suprasti, ar jie neskaitė to kūrinio, ar taip abejoja savimi, kad nedrįsta nė per žingsnį nukrypti nuo vadovėlinių interpretacijų.
Meškos paslaugą, manding, čia daro ir jau minėta žiniasklaidos kritika egzamino vertintojams. Tikėtina, kad prisiskaitę kritiškų pasisakymų apie tariamai nekompetentingus vertintojus, abiturientai įtiki, kad bent kiek originalesnė jų mintis bus iš karto nurašyta į klaidas, todėl žūtbūt laikosi įsikibę mintinai išmoktų vadovėlinių frazių, net jeigu jos ir nėra tiesiogiai susijusios su rašinio tema.
Meniškai vertingi literatūros kūriniai pasižymi prasminiu daugiasluoksniškumu, viso jo išsemti nei vadovėlis, nei mokytojas per savo pamokas negali, o ir neprivalo.
Niekam ne paslaptis, kad egzamino vertinimų skalė yra nustatoma konkrečios egzamino sesijos darbų konteksto ribose. T. y. jeigu didžiąją rašinių dalį sudaro kūrinio turinio atpasakojimas su keliomis mintinai išmoktomis vadovėlinėmis frazėmis, tai net ir menkiausia originalios teksto analizės prošvaistė yra traktuojama kaip itin geras darbas. Tai sudaro galimybes išlaikyti egzaminą (tegu ir ne pačiais aukščiausiais balais) neperskaičius nė vieno iš privalomų literatūros tekstų.
Ką galima būtų keisti, idant situacija gerėtų? Aš siūlyčiau sugrąžinti teksto interpretaciją kaip vieną iš egzamino užduočių (greta literatūrinio ir samprotavimo rašinio). Jau girdžiu į mane skriejančius akmenis, todėl skubu pateikti argumentus. Vadinamieji literatūriniai rašiniai egzistavo visada, nuo pat pirmosios Lietuvos Respublikos laikų, bet detalios teksto analizės pradėta mokyti tik pačioje XX a. pabaigoje, kai greta rašinio egzamine atsirado galimybė rašyti teksto interpretaciją. Gerai prisimenu tą reformą, nes priklausau kartai, kuri pirmoji turėjo galimybę rinktis tarp šių dviejų egzamino užduočių.
Mano rašinių skaitymo patirtis rodo, kad tik labai nedidelė mokinių dalis iš tikrųjų geba nagrinėti literatūros tekstą.
Gerai pamenu aršų mokytojų bendruomenės nepasitenkinimą šia naujove. Neabejoju, kad tas pats pasikartotų ir dabar, jeigu būtų bandoma grįžti prie teksto interpretacijos užduoties. Atrodytų, kuo čia piktintis? Juk ir dabar yra deklaruojama, kad literatūrinio rašinio pagrindas yra kūrinio analizė, o tai reiškia, kad mokytojai privalo jos mokyti. Bet ar moko?
Mano rašinių skaitymo patirtis rodo, kad tik labai nedidelė mokinių dalis iš tikrųjų geba nagrinėti literatūros tekstą. Kiti gi tenkinasi kūrinio atpasakojimu su vadovėlinių interpretacijų nuotrupomis. Įvedus teksto interpretaciją kaip vieną iš egzamino užduočių rūšių, mokytojai būtų priversti skirti laiko teksto analizės kompetencijoms ugdyti. Žinoma, tokią egzamino užduotį rinktųsi mažuma gabiausiųjų, bet užtat žymiai pagerėtų literatūrinių, o ir samprotavimo rašinių kokybė, nes mokiniai pagaliau įgytų drąsos patys savarankiškai nagrinėti tekstus užuot bandę atkurti iš atminties vadovėlių ar savo mokytojų interpretacijas.
Yra dar viena priežastis sugrąžinti į egzaminą teksto interpretacijos užduotį. Taip bent iš dalies būtų reabilituotas šiuo metu grynai nominalaus pobūdžio poezijos statusas mokyklinėje programoje. Žinoma, detaliai teksto interpretacijai gali būti parenkamos ir prozos ar dramos tekstų ištraukos, bet įvedus naują užduoties rūšį mokytojai nebegalėtų išvengti poezijos nagrinėjimo pamokose. Šiandien gi dalis mokytojų atvirai pripažįsta, kad jie nedėsto mokiniams poezijos, nes ja esą neįmanoma pasinaudoti rašant literatūrinį ar samprotavimo rašinį. Iš dalies jie teisūs, nes rašinių temos paprastai būna orientuotos į etines ar socialines problemas, kurias paprasčiausia yra aptarti nagrinėjant paskirus prozos ar dramos tekstų motyvus.
Turint omenyje, kad poetiniai kūriniai sudaro svarią lietuvių literatūros paveldo dalį, teksto interpretacijos užduoties grąžinimas į lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą galimai prisidėtų prie lietuvių poezijos aktualizavimo ir skaitymo kompetencijų ugdymo. Kad specifinių poetinio teksto nagrinėjimo įgūdžių šiandienos abiturientai stokoja, gali paliudyti filologijos studentus rengiantys aukštųjų mokyklų dėstytojai.
Ir pabaigai noriu atsakyti visiems kritikams, kurie mano, jog literatūros tekstų analizės ar ja paremtų rašinių mokymas yra beprasmis laiko gaišimas, nes esą šiuolaikiniam jaunam žmogui tokios kompetencijos apskritai nėra reikalingos. Bet kurio (nebūtinai meninio) teksto analizė remiasi įdėmiu jo skaitymu, gebėjimu įžvelgti ne tik paviršinį jo lygmenį, bet ir giliąsias semantines struktūras, potekstę, atpažinti rašančiojo intencijas. Įvaldęs sudėtingiausios tekstų rūšies – meninio kūrinio – analizę, mokinys gebės kritiškai skaityti ir publicistinius, poleminius, teisinius tekstus ar viešus politikų pareiškimus.
Tad iš pažiūros tokia smulkmena, kaip lietuvių kalbos ir literatūros egzamino užduočių repertuaro plėtra, iš esmės prisidėtų prie kritinio mąstymo ugdymo. Pastarojo, kaip žinia, mūsų visuomenei smarkiai stinga.
Viktorija Šeina yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vadovė.
