Ambasadorius Žygintas Pavilionis į geros socdemiškos ir blogos kitokios diplomatijos vertinimus pasileido teisindamas savo tiesioginį viršininką. Girdi, jo atsiprašymui Lenkijai pritaria dauguma užsienio šalių ambasadorių.
Žinoma, dar nenusėdus rinkimų batalijų dulkėms pakritikuoti buvusią valdžią paprastai yra šventa kiekvienos naujos valdžios pareiga. Bet kai tai daro diplomatas, tai panašiau į nelabai gudrų pataikavimą naujai valdžiai.
Galima spėti, kad tikrosios V.Ušacko atleidimo priežastys kur kas žemiškesnės ir neturi nieko bendra su didžiaja politika.
Pikantiškumo situacijai prideda tai, kad dabartinis diplomatijos šefas kitados per jėgą piršosi tapti buvusio premjero komandos dalimi, o buvusios valdžios užsienio politika nepatenkintas ambasadorius JAV per pastaruosius ketverius metus – įtariu – buvo laimingas tik vieną dieną: kai iš užsienio reikalų ministrų buvo atleistas tas pats V.Ušackas.
Tikrieji atleidimo motyvai taip ir liko nežinomi. Spekuliuota, kad V.Ušackas nederino savo veiksmų su Prezidentūra, oficialiai kalbėta, kad ministras užsiiminėjo savireklama, o ne diplomatija. Bet kuriuo atveju visus spėjamus atleidimo motyvus nubraukė sėkminga V.Ušacko karjera ES diplomatinėje tarnyboje. Paskyrimai misijoms Kabule ir dabar Maskvoje su kaupu patvirtino V.Ušacko profesinių ambicijų rimtumą, kurio, pasirodo, Lietuvai buvo per daug.
Tiesa, šiuo atveju sakyti „Lietuvai“ gal ne visai tikslu. Galima spėti, kad tikrosios V.Ušacko atleidimo priežastys kur kas žemiškesnės ir neturi nieko bendra su didžiaja politika. Greičiau tai buvo ne Lietuva, o Užsienio reikalų ministerija. Jei dar tiksliau: nedidelė, bet įtakinga URM ir diplomatinio korpuso mažuma, kuriai V.Ušacko aukštasis pilotažas buvo stačiai per aukštas.
URM nuo seno vieni suka galvas dėl amžinų Lietuvos geopolitinių galvosūkių, kuria naujas strategines vizijas ir meta į šiukšlių dėžę senas, o kitiems labiau rūpi asmeninė buitis. Opozicija V.Ušackui kaupėsi tarp pastarųjų.
Teko girdėti vieno buvusio užsienio reikalų ministro, tuomet diplomato, pagiežingus samprotavimus apie tai, kad ta ušackinė „Blackberry“ vadyba – nieko gero ir veda į niekur. Žvelgiant atgal, prisimeni tuomet nuolat girdėtus trečiaeilių URM klerkų ir neįvykusių ar jau perdegusių diplomatų bambėjimus: Ušackas toks, Ušackas anoks.
Bet atidžiau pasižiūrėjus paaiškėdavo, kad tikroji nepasitenkinimo priežastis – V.Ušacko reiklumas, ambicingos idėjos Lietuvos užsienio politikai, pradedant santykiais su kaimynais ir baigiant pirmininkavimu ES. O tokiems valdininkams, kurių didžiausia ambicija yra matuoti savo darbo laiką milisekundėmis, tai pranašavo daug daug papildomų valandų darbo, kuris – ne vilkas...
Atrodo, kad tie bambėjimai ėjo ne „į orą“ – buitiniai tingesnės URM mažumos skundai, kad šitas viršininkas verčia sunkiai dirbti, kažkokiu būdu Prezidentūroje susiprojektavo kaip aukščiausia nuomonė, jog V.Ušackas netinkamas būti ministru.
Galima įtarti, kad buitinis nepasitenkinimas V.Ušacku rado palankią dirvą Prezidentūroje todėl, kad tuomet ir prezidentė, ir jos komanda ėjo užsienio politikos pradžiamokslį.
Tada nulėmė anaiptol ne geriausių URM atstovų nepasitenkinimas V.Ušacko modernumu, ambicingais tikslais ir paprasčiausiu reiklumu dirbti darbą maksimaliai gerai dvidešimt keturias valandas per parą. Todėl dabar labai keista girdėti, kad tas pats diplomatas, kuris kažkada pakampiais verkšleno, kad Ušackas esąs neįmanomas, tuščiagarbis despotas, dabar politikuoja apie išganingą socdemų poveikį Lietuvos diplomatijai.
Galima įtarti, kad buitinis nepasitenkinimas V.Ušacku rado palankią dirvą Prezidentūroje todėl, kad tuomet ir prezidentė, ir jos komanda ėjo užsienio politikos pradžiamokslį. Pradiniame kadencijos laikotarpyje padaryti rimčiausi liapsusai užsienio politikoje: nepietavimas su Baracku Obama, per plauką nesužlugdytas balsavimas dėl NATO ir Libijos, serija nesusipratimų su Lenkija.
Šis sąrašas atspindi nemenką tuometės Prezidentūros užsienio reikalų komandos diletantizmo ir mėgėjiškumo lygį.
Ir V.Ušacko klausimu, matyt, tik mėgėjams ir pradedantiems galėjo padaryti įspūdį konservatyvios URM mažumos argumentai apie „baisias“ asmenines V.Ušacko savybes ir pagąsdinimai, kad V.Ušackas gali dalyvauti prezidento rinkimuose. Tik mėgėjams dygus charakteris galėjo pasirodyti svarbesnis argumentas, negu profesionalumas ir strateginės vizijos lygis.
V.Ušacko atleidimas buvo skausmingas strategiškai mąstančios Lietuvos diplomatinio korpuso dalies pralaimėjimas tam, ką galima nujausti esant URM vidutinybių klubeliu. Tada laimėjo tie, kuriems mažai rūpi didelis paveikslas, o svarbiau viršvalandžiai ir ambasadų gero ir blogo klimato šalyse dėlionės.
Ironiška, kad dabar liežuvį paleidusius diplomatus sudraudžia ta pati prezidentė, kuri kitados už nieką atleido V.Ušacką. Norėtųsi tikėti, kad tai ženklas, kad skaudžios pamokos išmoktos ir mėgėjiškos užsienio politikos laikotarpis baigėsi. Gal dabar Prezidentūros diplomatijos patarėjai supranta daugiau, negu prieš trejus metus, kai juos – pradedančius ir žalius – saujelė URM intrigantų paklaidino tarp trijų pušų, įtikinę, kad didžiausia užsienio politikos problema yra V.Ušacko charakterio nelygumai.
Bet kuriuo atveju būtų ramiau, jei būtų rasta būdų garbingai pripažinti, jog V.Ušacko išujimas buvo klaida kartu su kitais pradinio prezidentavimo laikotarpio nesusipratimais užsienio politikoje. Pagaliau dėl vienų ar kitų priežasčių V.Ušacką atleidinėjo ar bent jau negynė ne vienas ir ne du – visi darė klaidų, kiekvienam reikia prisiimti savo atsakomybės dalį.
Klaidas sugeba pripažinti tik stiprūs ir norisi viltis, kad išminties pasakyti mea culpa rasis daugiau.
