Prancūzų DGSE tuo metu turėjo puikių Rusijos žinovų, gebėjusių paaiškinti jaunosioms žvalgybininkų kartoms, kas yra tas Mordoras Europos Rytuose, kaip jį reikėtų suprasti ir išmokti su juo kovoti.
Tais paskutiniais XX amžiaus metais Prancūzija dar nebuvo galutinai sunaikinusi šaltojo karo laikų tradicijos matyti Rusiją kaip potencialų priešą, kurį reikia gerai pažinti ir nesileisti jo suklaidinamiems, idant netaptume jo eiline auka greta kitų už geležinės uždangos įkalintų Europos tautų.
DGSE Rusijos išmanymo mokė tikri dalyko žinovai, tarp jų – po 1917 m. revoliucijos į Vakarus emigravusių baltagvardiečių šeimų atstovai, kuriems Rusijos mentalitetas buvo ne atskleistina paslaptis, o tokia pat neatsiejama kasdienybė, kaip ir jų tėvų gimtoji – rusų – kalba.
Netrukus šių ekspertų profesinių paslaugų buvo atsisakyta. Iš esmės – kaip ir visos Rusijos tyrimų srities.
Prancūzija ir kitos Europos šalys nusprendė, kad jų žvalgybos turi svarbesnių užduočių nei tos, kurias šaltojo karo metais formavo Rusijos keliama grėsmė. Ekonominė logika reikalavo taupyti ir nebešvaistyti išteklių nebeegzistuojančiai grėsmei – Rusijai.
