Šventovėje, į kurią ateiname įsitikinti, kad Mirtis tikrai pralaimės Gyvenimui, toks vaizdas gerai nenuteikė. Bet vertė susimąstyti ir apie tai, kad Gyvenimo pergalė – ne rožėmis klota.
Gal tai buvo ir kitoje bažnyčioje: dabar tiksliai neatsimenu.
Mes šiandien visi nuolat kalbame apie karą. Tai apie trečią pasaulinį karą, tai apie karus keliuose, tai apie karą su „priešiškų“ kompozitorių ir rašytojų kūriniais, tai apie grėsmę, kad mus užpuls Rusija, o gal ir Šiaurės Korėja, Iranas ar Baltarusija. Gal net – visi drauge.
Ir kaip dažnai mes pamirštame, kad apie tikrąjį, neišvengiamą, žūtbūtinį karą mums primena slėpininga altorių tyla, rūstoki apaštalų žvilgsniai ir anaiptol ne taikių angelų kalavijai, tokie, kaip arkangelo Mykolo („Kas kaip Dievas?“).
Mūsų protus užvaldė karas su rusais. Kare su rusais daug kam gali tekti atsisveikinti su šiuo pasauliu. Ukrainoje jau daug kas ir atsisveikino. Šlovė kritusiems didvyriams.
Gali tekti su šiuo pasauliu atsisveikinti ir įveiktiems ligos. Uhano laboratorija Kinijoje prie to nemenkai padirbėjo. Bet nejau šis pasaulis – tai visa, dėl ko išties verta kovoti ir be atvangos gailėtis savęs? Na, gerai: gailėtis ne tik savęs, bet ir visų kitų? Viskas – tik čia, šią akimirką, aplink jus ir dėl jūsų?
Kad ir ką sakytų Šventojo Tėvo kritikai, kuriems kartais priskiriu ir save (bet – su išlygomis), mes – bent iš dalies, pykdami, neteisūs.
