Visuomenės nuomonės apklausos, kurios irgi daugiau pasako apie pramogų pasaulio hit paradų madas nei visuomenę arba kieno nors nuomonę, jau kurį laiką leidžia daryti išvadą, kad antrajame rinkimų ture dabartinis prezidentas varžysis su vienu iš pastarosiomis dienomis viešai išnyrančių kandidatų – ir greičiausiai laimės.
Visi supranta (arba pasistengę galėtų suprasti), jog prezidento rinkimų rezultatai daugumai žmonių nieko iš esmės nepakeis – nei ekonomiškai, nei dvasiškai, nei politiškai, todėl dalyvavimas juose eilinį kartą virs tarsi nuėjimu į koncertą: keli atlikėjai, keliolika dainų, žiūrovų balsavimas, įspūdžiai apie atlikėjus prie vyno taurės, naktis, nauja darbo diena, seni rūpesčiai, taškas.
Tie, kas sugalvojo, kad Lietuvai būtinai reikia visuotinai renkamo prezidento institucijos, kurios galios iš dalies persidengtų su vyriausybės galiomis, padarė, kaip madinga sakyti, prieštaringai vertinamą sprendimą.
Ir prieš tris dešimtmečius buvo galima, ir dabar vis dar galima rasti argumentų ne tik „prieš“, bet ir „už“. Kaip ir kalbant apie Konstitucinį Teismą, kuris, kaip Katalikų Bažnyčia versus protestantizmas, remiasi įsitikinimu, jog turi lemti ne tik pats Šventasis Raštas, bet ir jį aiškinanti doktrina bei jos kūrėjai.
Tiek Konstitucinio Teismo, tiek prezidento institucijos atžvilgiu norėtųsi pastebėti, kad Lietuvos politiniam tikėjimui šiek tiek trūksta gaivesnio oro, liuteriškos Reformacijos ir viešos diskusijos.
