Vokiečių švietėjas ir mokslininkas Wilhelmas fon Humboldtas yra rašęs, kad „Kuršių nerija yra tokia savita, jog ją būtinai reikia pamatyti kaip Italiją arba Ispaniją, idant siela nestokotų nuostabaus grožio vaizdų“.
Laivyba ir žvejyba Kuršių nerijoje visada buvo svarbiausia ekonominės veiklos forma. Be valties – kaip be rankų. Laivais plaukdavo žvejoti, gabendavo šieną iš Nemuno deltos, perveždavo gyvulius, plaukdavo į turgų Klaipėdoje ar Šarkuvoje. Tik Kuršių nerijoje sutinkamos plokščiadugnės valtys – archajiško takelažo kurėnai su vėtrungėmis stiebo viršūnėje – ir venteriai.
Laivyba ir žvejyba Kuršių nerijoje visada buvo svarbiausia ekonominės veiklos forma. Be valties – kaip be rankų. Laivais plaukdavo žvejoti, gabendavo šieną iš Nemuno deltos, perveždavo gyvulius, plaukdavo į turgų Klaipėdoje ar Šarkuvoje.
Kažin ar rasi kur kitame pajūrio mieste tokio pločio pliažų kaip Smiltynėje, kur net ir karštomis vasaros savaitgalio dienomis gali įsikurti už poros šimtų metrų nuo kaimynų.
Jeigu pasinaudosi dviračiu, Neringos keliukai nuves nuo Smiltynės iki Nidos.
Vos keletas minučių plaukimo keltu ir mintimis bei kūnu gali pasislėpti nuo gaudžiančio miesto triukšmo.
Ne tiek ir daug miestiečiai turi priėjimo prie jūros ar marių kaip gali atrodyti. Antroji Smiltynės perkėla kelia ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos gyventojus su automobiliais, dviračiais ir kitomis transporto priemonėmis.
Prie Hageno vardu pavadintos kopos Smiltynėje stovi kuklus paminklas, skirtas Smiltynės kopų apželdinimo specialistui L.G.Hagenui. Kol nebuvo pradėti kompleksiniai apželdinimo darbai, gyventojų trobesiai dėl nuolat atpustomo smėlio klajodavo iš vienos vietos į kitą. Šiandien didžiausią pavojų unikaliai Kuršių nerijai kelia ne smėlis, bet smėlio pilnos galvos.
Vėl kaip ir prieš dešimtmetį buvo iškeltas tilto į unikalią Kuršių neriją klausimas. Tada socialdemokratų Algirdo Brazausko ir Neringos mero Stasio Mikelio susitarimai dėl nemokamo kelto kainavo valstybės biudžetui apie 11 mln. litų.
Visų pirma, tiltas kainuotų ne dešimt, ir šimtą milijonų litų. Antra, gamtosaugininkai sako, kad taip bus suduotas smūgis unikaliam kraštovaizdžiui. Ir tuo tikiu.
Buvo kalbama, kad neringiškiai neturi tinkamų galimybių persikleti į žemyną. Nuo tų laikų daug kas pasikeitė – modernūs Smiltynės perkėlos keltai kursuoja nuolat kas 15 minučių ir persikėlimo problemos išnyko. Tad kam vėl reikia tilto?
Visų pirma, tiltas kainuotų ne dešimt, ir šimtą milijonų litų. Antra, gamtosaugininkai sako, kad taip bus suduotas smūgis unikaliam kraštovaizdžiui.
Ir aš tuo tikiu – pažvelkite kuo virto Melnragė, į kurią galima atvažiuoti su papuvusiu golfiuku ar BMW su alaus bambalių pilna bagažine ir „Ruskoje radijo“ skleidžiamais garsais.
Keltas yra ne tik romantiškas pasiplaukiojimas, tetrunkantis vos kelias minutes, į kitą Kuršių nerijos pusę. „Smiltynės perkėla“ už kokius 10 proc. lėšų, kurios būtų skirtos tiltui, galėtų nuolat plukdyti keleivius su automobiliais iš Klaipėdos į Nidą ir atgal. O dar kalbama apie jūrinio turizmo plėtrą.
Bet uostininkų ir socialdemokratų veikėjų planai yra kitokie – galbūt kam reikia to nedidelio lopinėlio prie marių tolesnei Klaipėdos jūrų uosto, kuris dar neišnaudojo viso potencialo, plėtrai?
Kartais pakalbama apie vokiečius, „per amžius engusius“ lietuvninkus. Tiktai vokiečių gamtininkai ir inžinieriai išsaugojo lietuviams Kuršių nerijos gamtą ir miškus, o lietuvių technokratai mato vien ekonominę naudą.
O dar kalbama apie Lietuvos gamtos paveldą Kuršių nerijoje, kurį būtų negėda parodyti užsieniečiams. Beje, ir tiems patiems vokiečiams.
