Šiandien Rusija puola Ukrainą, svarstoma, kad rytoj jos taikinys gali būti Baltijos šalys.
Mus ramina Jungtinių Valstijų ir NATO parama. Kaip George'as W.Bushas sakė, kai įstojome į NATO: „Tie, kurie pasirinktų Lietuvą priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“.
Per 73 NATO gyvavimo metus nei Sovietų Sąjunga, nei Rusija neišdrįso peržengti raudonos linijos. Tačiau mūsų istorija ir dabartiniai įvykiai rodo, kad negalime būti ramūs, įvertindami tai, kaip suprantame Vladimirą Putiną.
Esu dalyvavęs keliuose aukščiausiojo lygio susitikimuose ir vakarienėse su juo ir kartais neformaliai pasikalbėdavome. Mūsų pokalbiai buvo neįprasti. Jis daug dėmesio skyrė detalėms, žinojo smulkmenas, ypač susijusias su nafta ir dujomis: gavybos vietas, tiekimo pajėgumus, vamzdynų dydį, kainas.
Tačiau akivaizdu, kad šiuo metu jo dėmesys detalėms yra žiaurių iliuzijų įkaitas, įskaitant įsivaizduojamą neonacių priespaudą Ukrainoje ir jo, kaip gelbėtojo, vaidmenį iškreiptoje misionieriškoje tradicijoje.
Buvome gavę daugybę įspėjimų. 2016 metais keli žmonės, artimai, ilgą laiką asmeniškai bendravę su Vladimiru Putinu, man sakė, kad jie dalyvauja „kovoje dėl Putino proto“.
Jų tikslas buvo subalansuoti jo žvalgo karo mentalitetą su dėmesiu aštriems Rusijos vidaus iššūkiams: skatinti modernizaciją, investicijas ir ekonomikos diversifikaciją, o ne karą. Jų priešininkai šioje kovoje buvo konservatyvūs Rusijos stačiatikių bažnyčios elementai ir siauras kariuomenės bei žvalgybos sluoksnis iš pareigūnų, paprastai vadinamų „silovikais“, kurie kilo iš KGB ir kitų sovietų saugumo aparato elementų.
Nesvarbu, ar dėl patogumo, ar dėl įsitikinimų, šie vyrai tikėjo, kad Putinas turi kariauti, kad išsaugotų valdžią Rusijoje ir apgintų „slavišką pasaulį“ nuo blogųjų Vakarų. Nusivylęs dėl to, kad negavo „lygaus balso“ Vakarų institucijose pagal jo sąlygas ir neturėdamas jokių narystės perspektyvų NATO ir ES Rusijai, girdėdamas apie tai, kad Ukraina ir Sakartvelas ateityje taps NATO narėmis, Putino protas pasimetė.
Žiauri ir neišprovokuota invazija į Ukrainą rodo, kad kova dėl Putino proto baigėsi. Aiškiausi perspėjimai, žvelgiant retrospektyviai, sklido ne iš keleto išrinktųjų Kremliaus viduje, bet iš paties Putino.
Kalba, kurią jis pasakė per televiziją transliuotame Saugumo tarybos posėdyje, buvo karingesnė nei įprastai, tačiau, kalbant apie naratyvą, politinę liniją ir tikslus, joje buvo mažai kas nors naujo, ko jis nekalbėjo 2013 metais.
Tuomet ir per tuos metus Vakarai tiesiog nenorėjo girdėti, ką jis sako. Man pačiam ir Europos vadovams, su kuriais dirbau, buvo pernelyg sunku įsivaizduoti, kad rožinė integracijos svajonė nuo Lisabonos iki Vladivostoko sudužo.
Mes nepakankamai ryžtingai reagavome į jo eskalavimą.
Netrukus po to, kai prasidėjo 2014 m. invazija, kolegoms Briuselyje pateikiau rekomendacijas taikyti griežtas sankcijas daugeliui artimiausių Putino bendražygių ir visiems Rusijos Dūmos nariams, balsavusiems už Krymo aneksiją.
Mano kolegos, mano nusivylimui, iš pradžių tvirtino, kad konfidencialaus elektroninio laiško nematė. Į tai atsakydamas, išplatinau ES atstovybės Maskvoje rekomendacijas žymiai platesnei Briuselio auditorijai, bet nesėkmingai.
Mes, kaip europiečiai, nesiėmėme iniciatyvos. Mes reagavome, bet patys neveikėme proaktyviai su tikslu užkirsti gangsterišką Putino agresiją.
Neturime kartoti tų pačių klaidų. ES ir NATO demonstruoja ryžtą ginti tarptautinę, taisyklėmis grindžiamą sistemą, taikant sankcijas, tačiau reikia nuveikti daugiau.
Rusijos ateitis galiausiai yra rusų rankose, tačiau Vakarai turi padaryti viską, kas nuo jų priklauso, kad pasiūlytų patrauklią geostrateginę alternatyvą ateičiai po Putino. Būtina pradėti derybas su Ukraina dėl jos narystės Europos Sąjungoje.
Kartu turime apsaugoti save ir tokius vyrus kaip mano sūnus, kurie pasiruošę arba jau saugo mūsų rytinį flangą. NATO turi teikti didesnę pagalbą Ukrainos pajėgoms ir užtikrinti nuolatinį karinį buvimą Baltijos šalyse.
Nors vertiname garantijas, kad sulauksime paramos, mums reikia amerikiečių karių ir NATO gynybinių pajėgumų dislokavimų. Būtent tai Putinas supranta, o statymai negali būti didesni. Kol kas jis siekia paversti Ukrainą vasaline valstybe, bet jo galutinis tikslas – nustumti Rusijos sienas į vakarus tiek, kiek įmanoma.
Vygaudas Ušackas ES ambasadoriumi Rusijoje buvo nuo 2013 m. rugsėjo iki 2017 m. spalio. Jis dabar yra „Avia Solutions Group“ direktorių valdybos narys.
Šis V.Ušacko komentaras su nežymiais pakeitimais paskelbtas ir žurnale TIME.
