„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Vytaras Radzevičius: Ar jau prie visko pripratome?

Kruvini besmegeniai klaidžioja po pasaulį. Kiekviena naktis neša žinias apie teroristų aukas ar perversmus. Anksčiau prieš užmigdamas dar perskaitydavai kelis neįpareigojančio detektyvo puslapius, o dabar tik pasitikrini kokiame nors prietaise prie lovos, ar vėl neįvyko tragedija Europoje ar perversmas šalia jos.
Vytaras Radzevičius
Vytaras Radzevičius / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Laikas nebegydo, o skubėdamas atveria naujas žaizdas. Potencialus ir pranašautas kosminių odisėjų amžius virsta tuščiagarbių politinių kaliausių ambicijų paradais. Gyvenam dvilypius gyvenimus: auginam vaikus, šviečiamės, dirbame ir uždirbame, kuriame gerovę, tačiau nė per žingsnį nenutolstame nuo primityvios tuščių ambicijų ir brutalumo erdvės. Tik įsivaizduojame, kad tai vyksta kažkur toli ir ne apie mus.

Mes net pripratome prie kraujo. Jis liejasi visur. Kine, televizijoje, internete, tiesioginėse transliacijose ir vaizdo įrašuose, toli ir arti. Vaizdinės medžiagos mėgėjiškom anatomijos studijoms tiek daug, kad tai virto įprastu akių ir smegenų maistu. Dažnas, pamatęs skriejančią nukirstą galvą ar lauk virstančias žarnas, net nebepasako „Jėzus Marija“, o toliau skundžiasi uodais ir erkėmis.

Kas taip keičia žmones? Gal mes nesusitvarkome su laisvės galimybėmis? Nesugebame džiaugtis pasauliu, kuriame nyksta draudimai ir tabu? O gal tai technologijos ištrina visas ribas ir net Orisos džiunglėse tave pasiekia žudynės Nicoje? Kiek liko iki žmogiško bendravimo virsmo robotukų impulsais?

Europa atrodo sutrikusi. Pripažintos vertybės stumiamos į šoną ir daug kas keičiasi tiesiog akyse. Tolerancija traukiasi nuo smurto, o krikščioniški bokštai virsta minaretais. Gal mes ne viską žinome, bet nesimato tokios jėgos, kuri pasakytų, kad situacija valdoma. Tik besvoriai žodžiai ir dirbtinės užuojautos. Jau galima steigti etatines pozicijas užuojautoms reikšti. Aukos nieko nebeįtikina, tampa rutina ir akių maistu. Dabar pažiūrėsiu vaizdų iš Nicos, o po to suvalgysiu Nicos salotų. Į kūną gi neina.

Nors „Brexitas“ vis dar atrodo kaip penkta šuns koja, bet aiškesnės šio atavizmo priežastys. Rimtai ir juokais už „Brexitą“ balsavusieji turėjo vieną išskirtinį pasąmoninį norą – išsaugoti valstybės ir visuomenės tapatybę. Aiškėja ir pasekmės. Londone atsiranda lyderiai, kurie nesikrato atsakomybės pasiplovus klounams. Spręsti anksti, bet bent jau postų siekimas ir dalybos atrodė įdomiai. Ar bent jau perspektyviau nei Anglijos futbolo rinktinės treneris.

Mums irgi reikia veikiančios valdžios. Valdžios su idėjomis, o ne vegetaciniais rodikliais. Populistiniai rudnosiukai jau kyla į paviršių ir meiliai šniurkščioja nosytėmis. „Kokie jie meilūs!“, - džiaugsis močiutės ir myluos minkštuosius, nenutuokdamos, kad vietoj smegenų šių užvadėlių galvos prikimštos vatos. Ir jei jaunimas neieškos pokemonų rinkiminėse apylinkėse rudenį – vėl keturis metus lauksime, kol valdžiai svarbiausia bus žmogus. Galbūt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs