Toks noras kilo greičiausiai dėl to, kad užkniso valdžia. O jei bent dieną – be jos? Pajausti, kad jokie homunkulai iš visų įmanomų ir neįmanomų erdvių neaiškina tau, ką gerti, kaip mąstyti, ir reikalauja be svarstymų atsiduoti misionieriaus poza. Ir dar už tai susimokėti padidintus mokesčius.
Susiradome Lietuvos karių asociacijos keliautojų klubo išgyvenimo žygį ir karinių misijų užgrūdintus instruktorius. Nuotykis su filmo „Hju Glaso legenda“ elementais – prasideda. Kartu į mišką eina žmonės šviesiais veidais ir be juodų minčių.
Toks noras kilo greičiausiai dėl to, kad užkniso valdžia. O jei bent dieną – be jos?
Mūsų klimate žmogui kasdieniame gyvenime tereikia keturių dalykų – maisto, pastogės, rūbų ir šilumos. Toks poreikis tampa ypač aiškus, kai esi miške žiemą, o tamsoje iš pagalių bei eglišakių reikia pasistatyti pastogę, užsikurti ugnį ir pasigaminti maisto. Tūkstantinė civilizacijos pažanga telpa vienoje rankoje – kirvis arba peilis. Aišku, galima nieko nedaryti. Griūti, kur papuolė, melstis, aptarinėti, kaip kiti galbūt tai darytų, ir laukti, kol pavirsi suledėjusiu Jacko Nicholsono personažu filme „Švytėjimas“.
Bet jei nori gyventi – reikia veikti. Savo rankomis ir galva dirbti, kad susikurtum gyvenimui tinkamas sąlygas. Klampoti per pusnynus, ieškoti palapinei pagalių, prisikirsti eglės šakų, pastatyti būstą ir dar užuovėjos sienelę prieš jį.
Sūnus pirmą kartą kuria ugnį skeltuvu. Užsispyręs, kantriai ir instruktoriaus pamokytas, kaip žiemą miške rasti smalėko, jis netrukus šypsosi – pusnyje įsidegė laužas. Įkurtas savo rankomis, geriausiomis akmens amžiaus tradicijomis.
Miegame eglišakių palapinėje miegmaišiuose, išsirengę iki apatinių. Miegmaišių viduje džioviname batus, kojines ir kai kuriuos viršutinius rūbus. Drėgnas kojines klojame ant pečių, po marškinėliais. Šalta? Neilgai, kol kojinės pasiekia kūno temperatūrą. Ryte visi rūbai ir batai – sausi.
Iš miško grįžome ramūs, įkrauti paprastumu. Prisiminęs, kaip vairuoti automobilį, įsijungiu radiją. Automobilio saloną užpildo kvailystės. Išgirstame, kiek visokių nesąmonių ištiko žmoniją per 48 valandas. Miške tau nuo jų nebuvo nei šilta, nei šalta. Nepaisant neigiamos temperatūros.
Valdžiai mes suteikiame savo laisvių, prisiimame prievolių mainais į visuomenės ir valstybės gerovę. Bet ar valdžiai mūsų reikia? Nesulaukus nė šimto dienų pykina nuo svetimos gėdos jausmo.
Išjungi radiją, važiuoji žiemos keliu ir mąstai. Valdžiai mes suteikiame savo laisvių, prisiimame prievolių mainais į visuomenės ir valstybės gerovę. Bet ar valdžiai mūsų reikia? Nesulaukus nė šimto dienų pykina nuo svetimos gėdos jausmo. Kostiumėliai, atidėliojami arba verčiantis per galvą priimti įstatymai, degtindarių protegavimas, vakare – vienaip, ryte – kitaip, balsavimas neskaičius, pagal nurodymą, stabmeldystė, paslaptingi ryšiai, trąšos, genetika, dievo bausmės – kokią smalą jie ten verda? Ką tas kolūkis Seime veikia ir kokie tikslai?
Važiuosiu pažvejoti ant ledo porai dienų. Grįžęs pažiūrėsiu, kas dar tokio, jiems reikšmingo, įvyks.
Man tokia valdžia trukdo. Geriau gyventi miške.