Sutapimas – pastarosiomis dienomis feisbuke vyksta džiaugsmo akcija dėl praėjusių metų rugsėjo 26 dienos JTO sprendimo priskirti Baltijos valstybes Šiaurės Europos regionui. Alandų salos, Danija, Estija, Farerų salos, Suomija, Islandija, Airija, Meno sala, Latvija, Lietuva, Norvegija, Svalbardas ir Jan Majenas, Švedija ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystė bei Lamanšo sąsiauryje esančios Normandijos, Gernsio, Džersio bei Sarko salos dabar esame vienas geografinis regionas. Nors gal tiksliau būtų pasakyti – statistinis arba politinis-ekonominis regionas.
JTO biurokratams taip lengviau valdyti statistiką, bet tūlas lietuvis vis tiek džiaugiasi – Lietuva, Latvija ir Estija yra visiškai atskirtos nuo slavų pasaulio.
JTO biurokratams taip lengviau valdyti statistiką, bet tūlas lietuvis vis tiek džiaugiasi – Lietuva, Latvija ir Estija yra visiškai atskirtos nuo slavų pasaulio. Įdomumo dėlei – kas liko Rytų Europoje? Baltarusija, Bulgarija, Čekija, Vengrija, Lenkija, Moldova, Rumunija, Rusija, Slovakija ir Ukraina. Beveik visi Europos slavai, rumunai bei viduryje atsidūrę finougrai.
Iš esmės į tokius skirstymus galime žiūrėti pro pirštus. Europos regioniškumas nuolat buvo stumdomas ir tai yra labiau geopolitinis ar dar kitoks, o ne geografinis subjektas. Pavyzdžiui – 1937 metais „Lietuvos sportas“ rašė, kad vyko „sensacingos“ futbolo rungtynės tarp „Vakarų ir Vidurinės Europos“. Koks gi buvo valstybių skirstymas formuojant rinktines? Vidurio Europos rinktinėje žaidė Austrijos, Vengrijos, Čekoslovakijos ir... Italijos futbolininkai. Vakarų Europoje – Vokietija, Belgija, Prancūzija ir Olandija. Kodėl italai žaidė Vidurio Europos rinktinėje? Gal vakariečiai per daug gerų futbolininkų turėjo?
Neturėtume būti vadinami posovietinėmis valstybėmis, bet kultūriškai ir istoriškai Baltijos valstybės vis dar sietinos su Rytų Europa, kad ir kaip Estija tapatintųsi su Šiaurės Europa. Įdomu, kad Estijai 1918 metais renkantis vėliavą, vienas iš variantų buvo skandinaviškas kryžius su mėlyna, balta ir juoda spalvomis. O Suomija, kaip ir Lietuva, rengėsi tapti karalyste. Net karūną nusikaldino. Dabar ji eksponuojama muziejuje. Bet Suomija ir yra istorinės atskirties tarp Šiaurės ir Rytų Europos pavyzdys. Suomiai kariavo Žiemos karą su Sovietų Sąjunga ir išsaugojo nepriklausomybę. Tuo pačiu nepateko ir į Rytų Europos regioną. Mums to padaryti nepavyko. Bet šie praeities faktai ir tragedijos tik dar kartą įrodo regiono bendrumą.
Daug kas profesorių Kazį Pakštą, geopolitikos Lietuvoje pradininką ir kūrėją, vadino ir vadina svaičiotoju. Dažniausiai dėl Dausuvos – atsarginės Lietuvos koncepcijos II pasaulinio karo išvakarėse. Bet kita profesoriaus idėja ir dabar lieka patraukli ir net tam tikra forma įgyvendinta. Baltoskandija arba Baltoskandijos konfederacija – šis profesoriaus projektas buvo „skatinti Baltijos ir Skandinavijos valstybių idėją“.
Žiūrint į ateitį, po „Brexito“ ir artėjančių rinkimų Europoje, kuomet vėl gali keistis idėjinis bendros Europos pamatas, skaičiuojant mūsų emigrantus Anglijoje, Airijoje ar Norvegijoje ir Baltoskandijos, ir Šiaurės Europos regionai pagal JTO versiją gali būti tinkamas Lietuvai variantas.
Aš seniai, kai kokie beraščiai pasaulyje klausia, kur yra Lietuva, atsakau – prie Skandinavijos, kitapus Baltijos jūros.
Ir daugiau nekyla jokių klausimų.
