Šiaurės kare į rusų nelaisvę patekęs vokiečių kilmės švedų karininkas Philipas Johanas von Strahlenbergas daugiau kaip 10 metų praleido Tobolske, Sibire. Nelaisvėje jis užsiėmė geografiniais tyrimais ir grįžęs į Švediją 1730 metais išleido knygą „Das Nord und Ostliche Theil von Europa und Asia“ („Šiaurinės ir Rytinės Europos bei Azijos dalys“).
J. von Strahlenbergas nubrėžė Europos ir Azijos ribą per Uralo kalnus Rytuose bei Volgos ir Dono upes pietryčiuose. Rusų šaltiniuose šis nuopelnas priskiriamas Vasilijui Tatiščevui. Kaip, beje, ir 2015 metų Lietuvos valstybiniuose geografijos brandos egzaminuose, nors vien paviršutiniškai pasidomėjus V. Tatiščevo darbai šia tema parašyti apie 15 metų vėliau ir jo linija brėžiama toliau į Pietryčius – per Kaspijos ir Juodosios jūros pakrantes bei Kaukazą. Diskutuotinas klausimas „kas pirmas?”, bet aš – ne geografas, o čia – ne mokslinis darbas. O ir geografinės Europos ribos yra virpančios.
Pagal Lenino paminklus gaunasi itin tikslus Europos ribų žemėlapis
Ne taip paprasta apibrėžti ir kultūrines Europos ribas. Europietiška civilizacija sutinkama atokiausiuose pasaulio kampeliuose, bet ji baigiasi už 33,99 kilometrų į rytus nuo Vilniaus, nes Baltarusijoje yra politiniai kaliniai, nėra laisvų rinkimų ir persekiojami režimo oponentai. O tai nėra europietiškos vertybės. Vakarų-Rytų ašiai apibūdinti tinkamas iš istoriko Alfredo Bumblausko girdėtas teiginys, kad Portugalija ir Lietuva buvo du katalikiški Europos pakraščiai. Po to, kai 2011 metais Baltarusijoje plojimų prieš diktatūrą akcijoje buvo nubaustas vienarankis neįgalus žmogus, žodis katalikiški profesoriaus posakyje apie Europos civilizacijos ribas yra nereikalingas.
Politinės ir istorinės Europos ribos visai susiliejusios. Izraelio sportininkai rungtyniauja Europos turnyruose. Europos balkonu vadinama Gruzija. Armėnija, Turkija, Azerbaidžanas, Kazachstanas iš dalies geografiškai ir labiau istoriškai priskirtinos prie Europos.
Marokas lyginamas su medžiu, kurio šaknys – Afrikoje, o lapai ir šakos per Gibraltarą kvėpuoja Europos oru. Buvusi Portugalijos kolonija Žaliojo kyšulio respublika, motyvuodama Azijoje esančio Kipro naryste Europos Sąjungoje, taip pat kelia prisijungimo prie ES idėją.
O kur dabar yra Rusija? Pamynusi europines vertybes ir užgrobusi kaimynų žemes ši valstybė grįžo į SSRS, Ronaldo Reagano pavadintos Blogio imperija, laikus. Ir tiksliausiai geopolitinę Europos ribą galima brėžti pagal didžiausią Kremliaus simbolį – Lenino lavoną. Milijonus pačių rusų pražudęs veikėjas savo stikliniame kape gali net nesivartyti. Vartysis rusai, atsidūrę Putino vizijų duobėje. Pagal Lenino paminklus gaunasi itin tikslus Europos ribų žemėlapis.
Pasiimkime Europos žemėlapį, pieštuką ir pabraižykime. Šiauriausiai Lenino balvonas stovi Svalbarde norvegiškai arba Špicbergene rusiškai. Apeinam Norvegiją ir toliau liniją brėžiam šalia Suomijos per Karelijos pusiasalį iki Sankt Peterburgo. Ten Lenino balvonų – ant kiekvieno kampo, o buvusiame Leningrade stovi tiek bolševikų dievo statulų, kad net suskaičiuoti sunku. Leidžiamės per Pskovą iki Baltarusijos – visur Lenino balvonų pilna. Lietuvos – Baltarusijos pasienyje jų irgi prismaigstyta. Net prie Naručio ežero ir Ašmenoje, 50 kilometrų nuo Vilniaus. Pasiekiam Ukrainą – ten jų pastaraisiais metais staigiai ir simboliškai sumažėjo. Nes Ukraina pasiryžo gyventi pagal europietiškos civilizacijos būdą. Aplenkiam Ukrainą ir Rusijoje brėždami pieštukų nuo balvono iki balvono per Rostovą ir Krasnodarą pasiekiame Gruziją. Čia didysis Lenino balvonų kelias baigiasi.
Bet lieka klausimas. Kodėl ta šalis tiek metų garbina nusikaltėlį ir jo pasekėjus?
P.S. Po visą pasaulį išmėtytų pavienių Lenino balvonų neskaičiavau. Jie neturi jokios reikšmės bei vertės, o ir pavieniai atvejai nesudaro organizuoto nusikalstamumo įspūdžio.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytaras Radzevičius: Kviečiam Karaliaučių emigruoti į Europą
