Sodrus, tvirtas, taisyklingos tarties balsas, sovietmečiu žinotas ne mažiau nei Lietuvos televizijos ar radijo diktoriai. Net džeržgiant Kremliaus trikdžiams ir šnypščiant KGB žiurkėms šis balsas sklisdavo per Atlantą į lietuvių virtuves, kur tėvai su vaikais pritildę imtuvų garsą paslapčiomis klausydavo, kas vyksta laisvajame pasaulyje.
Žurnalisto Romo Sakadolskio kalba buvo ypatingai graži. Jis sakė kalbąs kapsų tarme. Jo kalba skambėjo taip, kaip kalbėtume mes visi, jei nebūtų buvę sovietinės okupacijos. Girdėjome Amerikoje išsaugotą, sovietų ir rusifikacijos nepažeistą tarpukario lietuvišką šnektą.
Jo kalba skambėjo taip, kaip kalbėtume mes visi, jei nebūtų buvę sovietinės okupacijos. Girdėjome Amerikoje išsaugotą, sovietų ir rusifikacijos nepažeistą tarpukario lietuvišką šnektą.
Tai buvo balsas, pranešdavęs tiesą už geležinės uždangos esančiai Lietuvai. Gimusiems po 2004 metų, kuomet „Amerikos balso“ transliacijos lietuvių kalba buvo nutrauktos, galbūt sunku suvokti, ką reiškė šis radijas. Internetas dar vystėsi laboratorijose, o džinsai, bananai ir vinilo plokštelės buvo sunkiai pasiekiami dalykai. Mes dažnai pamirštame savo vaikams paaiškinti, kaip buvo, manydami, kad jie kažkaip žino. O reiktų nenutylėti. Kitaip jie nesupras, kodėl reikia nuversti visus komunistinius balvonus.
1988 metais, per Sąjūdžio suvažiavimą – žinia kaip perkūnas iš giedro dangaus. Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės studentai kviečiami į susitikimą su Romu Sakadolskiu! Panašiai būtų skambėjusi žinia, kad priešais Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto rūmus Černiachovskio aikštėje koncertą rengia „AC/DC“.
Sausakimša auditorija. Studentai sėdi ant palangių, suolų, kėdžių ir grindų. Įžengia Romas Sakadolskis. Žinot tą efektą, kai pamatai žmogų, kurio balsą iki tol girdėjai tik per radiją? Šiuo atveju išvaizda atitiko tai, ką girdėjau. Stambaus sudėjimo, guvus vyras. Bent porą valandų auditorijoje bosu įtikinamai dudeno jo balsas.
Ta paskaita buvo itin vertinga. Galbūt net daugeliui mūsų tai buvo svarbiausia paskaita Universitete. Mums toje pačioje auditorijoje dar buvo dėstoma „tarybinė žurnalistika“ ir „TSKP istorija“. Sunku buvo patikėti tuo, kas vyksta.
Galų gale pasipylė klausimai. Kaip spaudos konferencijoje. Uždaviau naivų ir juokingą klausimą: kiek Amerikoje uždirba žurnalistai?
Romas Sakadolskis nusikvatojo ir atsakė trumpai bei aiškiai:
– Niekada neklauskit amerikono trijų dalykų. Pirmas – kiek jis uždirba. Antras – į kokią bažnyčią jis vaikšto. Ir trečias – už ką jis balsavo.
Vėliau buvo daugiau pamokų. Pavyzdžiui, paprasta ir tinkanti ne tik žurnalistikai interviu taisyklė. „Kai kalbini žmogų, jei nori, kad jis neatsitvertų nuo tavęs, o kalbėtų laisvai ir be įtampos – palik jam erdvės už nugaros. Nestatyk jo taip, tarsi jis pasijustų fiziškai spaudžiamas į kampą“, – apie kiekvieno žmogaus laisvės ribas dėstė Romas Sakadolskis.
Daugelis mano kolegų, dirbę ar bendravę su Romu, prisimins savų istorijų.
Jo balsas keitė pasaulį. Ir mes jį visada prisiminsime.
