Flotilei artėja galas. Keista žinant, kad vandens transportas pats pigiausias dėl elementarių fizikos trinties dėsnių. Gal Žemėje nyksta kroviniai? Nesitiki. Pavyzdžiui, škotai savo sugautas menkes plukdo apdoroti į Kiniją ir parplukdo atgal, nes taip pigiau nei apdoroti Škotijoje. Kažkas valdiškoje vadyboje negerai. Štilis kabinetuose.
Lietuviai visais laikais su jūra tarsi susipykę. Devyniasdešimties kilometrų ruožas, vaizdžiai tariant, tarp dviejų Nidų (kita Nida yra Latvijos pusėje pervažiavus sieną) domina mūsiškius tik kelis vasaros mėnesius, kai prie Baltijos suplūsta poilsiautojai.
Bet jūra turi didesnę vertę valstybei nei gražios dainos apie ją ar kurortiniai romanai prie jos. Garsiausias Lietuvos geografas Kazys Pakštas dar 1922 metais ragino sujūrinti Lietuvą ir iškėlė šūkį: „Veidu į jūrą!“.
Neprigijo. Danės krantinės suoliukai Klaipėdoje orientuoti kardinaliai priešingai – nugara į jūrą. Nors Kazimieras Pakštas net siūlė Lietuvos sostinę perkelti į Klaipėdą ir aistringai kėlė Baltoskandijos idėją – Baltijos ir Skandinavijos šalių federaciją. Kitaip tariant, K.Pakštas siūlė atsukti nugarą Rytams, o ne Vakarams.
Istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas viename interviu juokavo, kad didžiausias Lietuvos istorijoje jūrų mūšis yra Salaspilio kautynės. Vienoje įspūdingiausių LDK karinių pergalių Karolis Chodkevičius 1605 metais su 4 tūkstančiais vyrų per 20 minučių nušlavė 14 tūkstančių švedų kariauną. Švedijos karalius Karolis IX vos spėjo pasprukti ir įsėdęs į laivą išsigelbėjo. Tokia ir sąsaja su jūra. Liko tik mūšį menantys lietuvių kario dainos žodžiai, kuriuose Chodkevičius vadinamas Katkumi:
Ir atein žuvėdų pulks,
Žuvėdų pulks narsiųjų,
Kaip ant pleciaus sustoum,
Visus žuvėdus iškapojum,
Mūsų Katkus labai drūts,
Tikras buvo karaliuks.
Istorikai teigia, kad XI amžiuje tie patys skandinavai melsdavęsi, kad Dievas juos apsaugotų nuo kuršių antpuolių. Bent baltų gentyse turėjom jūrinę tradiciją. Bet kur ji per šimtmečius nunyko?
Tik ar padangoms reikia uostų?
Vien ko verta Šventosios uosto istorija. Kaip užkeikta vieta. Dar XVII amžiuje Jonas Sobieskis anglų pirkliams leido įkurti uostą Šventojoje, kuris sėkmingai veikė. Buvo planuojami ir didesni darbai, net galvota įkurti miestą – jis būtų buvęs pavadintas Janmarienburgu, Jono Sobieskio ir jo žmonos Marijos garbei. Istorijos vandenynai Šventosios plėtrai buvo nepalankūs ir uostas nunyko. Demonai siautėja ir dabar.
Komedijinio filmo scenarijaus verta istorija, kai 2011 metais Šventojoje į uosto jachtoms atidarymą suplaukė laimingi buriuotojai. Po iškilmių laivai vos išplaukė – uosto vartus užnešė smėlis. Kažkas pamiršo, kad reikia įrengti nuo sąnašų saugančius molus. Taip ir stovi dabar gražus uostas su moderniomis prieplaukomis 72 laivams. Nutiesta elektros ir vandens komunikacija. Tik įplaukti į uostą neįmanoma.
Toks pats butaforinis uostelis snaudžia ir Drevernoje. Investuoti milijonai iš Europos sąjungos, o į jį įplaukti tegali luotai ir mėgėjai plaukioti ant padangų. Teko išbandyti tokią atrakciją Laose, upėje. Nereikia jokių kapitono ar jūreivio gebėjimų ir įgūdžių. Sėdi ant padangos ir iriesi pasroviui.
Tik ar padangoms reikia uostų?