Aš nesu kerštingas. Bet savo laimės, kad Europos krepšinio čempionato pusfinalyje lietuviai išspyrė serbus į skaistyklą dėl trečiosios vietos, nuslėpti negaliu. Nes niekaip negaliu pamiršti 1995 metų Europos krepšinio čempionato finalo. Kaip ir amerikiečiai, kurie nepripažįsta SSRS pergalės Miuncheno olimpinėse žaidynėse. Jų taip ir neatsiimti sidabro medaliai iki šios dienos guli banke Šveicarijoje. Aleksandras Džordževičius aiškina, kad lietuviai prieš 20 metų jo neuždengė finale Atėnuose, o tai ir buvo pagrindinė Sabonio, Marčiulionio ir kompanijos pralaimėjimo priežastis. Netikėjau ir netikiu. Užtat, kaip ir daugelis lietuvių, tikiu, kad tuomet buvo panaudota šėtoniška FIBA generalinio sekretoriaus Borislavo Stankovičiaus įtaka, reikalinga iš politinės tremties į tarptautinę areną grįžusiai Jugoslavijos rinktinei.
Jugoslavijos rinktinė, vėliau virtusi Serbijos ir Juodkalnijos komanda, mums nuolatos buvo kaip rakštis blogoje vietoje.
Jugoslavijos rinktinė, vėliau virtusi Serbijos ir Juodkalnijos komanda, mums nuolatos buvo kaip rakštis blogoje vietoje. Kol neįvyko 2000 metų Sidnėjaus olimpinių žaidynių ketvirtfinalis. Iš tos kartos krepšininkų teko girdėti, kad prieš ketvirtfinalio rungtynes uždegančią kalbą – kaip būna prieš žūtbūtinį mūšį – pasakė šviesios atminties treneris Rimas Girskis. Ir lietuviai nukalė jugus 76:63. Nuo to laiko serbų barjeras tapo žemiškas ir peršokamas.
Dabar palyginkime Lilio anabazį. Iki pusfinalio Serbijos rinktinė žengė be pralaimėjimų. Bet mes irgi – negi belgų pergalę vertinsim rimtai? Serbai iškovojo lengvesnes pergales? O koks skirtumas – lengvai ar sunkiai? Nebent norite matyti snaudulį keliantį krepšinį, kuriame Jonas Valančiūnas į vieną kasą žeria „triple double“ ir rungtynių rezultatas aiškus, nespėjus užsikurti Jonui Mačiuliui. Svarbiausia – pergalės, aštuntfinalis, ketvirtfinalis, pusfinalis ir finalas. Ir gerėjantis rinktinės žaidimas. Tai mums ir įrodė Jonas Kazlauskas. O sunkios pergalės dar grūdina komandos charakterį. Jūs ką, savo kontorose nedarote „team building'ų“? Ar po jų sriegių eksporto departamentas nesijaučia kietesnis ir tvirtesnis, nugalėjęs veržlių importo skyrių?
Lietuvis kūrė žaidimą. Serbas laukė fukso. Logika nugalėjo atsitiktinumą.
Ir dar – gražinkite greičiau privalomą matematikos egzaminą baigiantiems mokyklas. Matematiko išsilavinimo neturi joks treneris Europoje. Gal net pasaulyje. Bent jau neteko girdėti apie tokius. Kas gali prilygti Vilniaus universiteto matematikos fakultetą baigusiam Jonui Kazlauskui? Ar dar reikia geresnio pavyzdžio? Ką matėt paskutinėmis minutėmis Jono Kazlausko ir serbų trenerio Aleksandro Džordževičiaus akyse? Lietuvis kūrė žaidimą. Serbas laukė fukso. Logika nugalėjo atsitiktinumą. Nepaisant Milošo Teodosičiaus tritaškio pabaigoje. Vien ko verta pirmoji Jono Kazlausko citata po pusfinalio: nugalėti Serbiją su 20 klaidų ir dviem tritaškiais iš keturiolikos – kažkas neįtikėtina. Viskas suskaičiuota! Albertas Einšteinas sakė: tikra matematika yra logiškų žmogaus idėjų poezija. Tinkama mintis Lietuvos krepšinio rinktinės žaidimui apibūdinti.
Ir dar keli žodžiai apie tikėjimą. Apie religiją gi kalbam. Žmonės, kas jums darosi? Kodėl netikite savo rinktine? Iš kur šalia didelio džiaugsmo, pasididžiavimo ir optimizmo šitiek pagiežos ir pykčio? Iš kur Lietuvoje atsirado mada būti susiraukus kaip katino pauodegys? Teko ne kartą ginčytis dėl karo terminų pritaikymo sporte. Bet juk tie vyrai iš Lietuvos rinktinės prilygsta lietuvių ekspediciniam korpusui. Ir kokias žinias jie gauna iš užnugario? Laikas bergždžius ekspertus prilyginti diversantams ir išsiųsti kasti Baltijos jūros – Kauno marių kanalo šalia magistralinio kelio A1. Be susirašinėjimo teisės.
Neburnojantys jau dabar gali ieškoti bilietų į Rio. Mūsų rinktinė po pergalės prieš serbus dalyvaus olimpiniame turnyre. Gal Brazilijoje pasirodysime kaip keturis kartus Europos čempionai. Nes ši jonizuota rinktinė pajėgi ir ispaniškus kalnus nuversti. Linkime ir tikime!