Jei netikite – paskaitykite apie tai.
Aš prisiminiau istoriją, kuria irgi daug kas netiki. Aš gal ir netikėčiau, bet po įvykio ją aprašė sovietmečio Vilniaus laikraštis „Vakarinės naujienos“, o mes, tuometės Vilniaus 7-osios vidurinės mokyklos mokiniai, grįžę po vasaros atostogų vis dar ieškojome kraujo pėdsakų ir kulkų žymių . Trilerio verta istorija įvyko kažkurios vasaros pradžioje tarp 1983 ir 1985 metų. Detalės gal ir ne visai tikslios, daug laiko praėjo, bet įvykių seka buvo daugmaž tokia.
Prasidėjo vasaros atostogos ir vyresniųjų klasių moksleiviai buvo išvežti į darbo ir poilsio stovyklą. Primirštas terminas, bet vis tiek juokingai skamba. Mokyklą (dabartinę Žirmūnų gimnaziją) saugojo vienas sargas. Apie artėjantį puolimą jis, be abejo, nieko nenutuokė.
Bet priešas nesnaudė. Ankstų rytą iš Valakampių miškų per Neries upę perplaukė šernų šeima – šernas, šernienė ir keli šerniukai. Niekas negali paaiškinti motyvų, bet šernai nuo Neries užkopė ant aukšto šlaito ir priartėjo prie paradinių mokyklos durų.
Kažkur ramiai tūnantis sargas staiga išgirdo baisų trenksmą. Jis tekinas pasileido į garso vietą ir pamatė pro paradines duris į mokyklą įsiveržiančius šernus. Visą laiką bandau įsivaizduoti, ką turėjo pagalvoti vyriškis, pamatęs tokį vaizdą. Tačiau pritrūksta vaizduotės.
Išvydęs žmogų šernas pajuto grėsmę ir atakavo. Sargui teko dėti į kojas ir gelbėtis – ne kiekvieną rytą mokyklos koridoriais tave vaikosi įsiutęs kiaulinas. Laimei, netoliese buvo neužrakintas mokyklos direktoriaus kabinetas. Vyriškis įbėgo į jį ir užsidarė. Šernas į vidų nelindo. Kaip buvo pasakojama vėliau, šernų šeima vaikštinėjo mokyklos koridoriais ir kriuksėjo. Galbūt ieškojo savo šerniukams pradinių klasių.
Mobiliųjų telefonų dar nebuvo, bet direktoriaus kabinete buvo laidinis. Sargas paskambino milicijai. Šioje vietoje aš vėl bandau įsivaizduoti, kaip į tokį skambutį reagavo pareigūnas. Ir vėl pritrūksta fantazijos. Bet sargui kažkaip pavyko įtikinti milicininką, kad mokyklą užpuolė šernų gauja. Galbūt tuo metu Žirmūnuose siautėjo kokia nors Kabanų grupuotė, ir tai privertė milicininką patikėti užpuolimu.
Ką daro milicininkas? Tingiai atvyksta į mokyklą, pamato išlaužtas paradines duris ir žengia pro jas į vidų. Ten jo žvilgsnis susiduria su šerno akimis. Vesterno verta drama, kurioje pistoletą išsitraukia žmogus. Šerno ginklas – jėga, greitis ir kieta kakta. Gyvūnas pasileidžia link uniformuoto žmogaus.
Išvydęs žmogų šernas pajuto grėsmę ir atakavo. Sargui teko dėti į kojas ir gelbėtis
Vieni liudininkai teigia, kad pasigirdo vienas šūvis, kiti – kad keli. Gandai greitai augo. Net buvo pasakojama, kad kulka rikošetu sužeidė iš direktoriaus kabineto išlindusį dvikovos pažiūrėti sargą. Bet kokiu atveju, pistoleto kulkos pramušė minkštuosius šerno audinius, atsimušė į kaulą ir didesnės žalos nepadarė. Bet šernui tada akys pasruvo krauju, o direktoriaus kabinete jau sėdėjo dviese – sargas ir milicininkas.
Dabar telefono griebėsi milicininkas. Turbūt irgi turėjo papasakoti labai įtikinamą versiją, kad juo kas nors patikėtų. Tuo tarpu lengvai sužeistas šernas davėsi mokyklos koridoriais ir kruvino viską aplinkui. Anot liudininkų ir gandų, mokykla tą dieną atrodė kaip skerdykla. Tai kaitino moksleivių vaizduotę darbo ir poilsio stovykloje, nes mes savo mokslo įstaigą dažnai vadindavome tiesiog VII-uoju fortu.
Galų gale išprotėjusio šerno likvidacijai buvo pasitelktos specialiosios pajėgos – medžiotojai. Žmonės su šautuvais laimėjo ir mokyklos užpuolikai pavojaus nebekėlė. Vėliau buvo bandoma suprasti, kodėl šernai rytiniam pasivaikščiojimu pasirinko tuščią mokyklą. Atsaką žino tik vėjas.
Gal viskas buvo paprasčiau. Gal yra daugiau liudininkų, kurie prisimena šį įvykį. O jei ir neprisimena, tai vis tiek yra legenda, kurią galima pasakoti ir pasakoti. Ir vis su naujomis detalėmis. Ir jei kada naktį paskambins draugas, kuris prašys pagalbos, nes jį už gerklės dvi valandas laiko kaimynų katinas – padėkite jam.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytaras Radzevičius: FIBA prieš Lietuvą – ne pirmas kartas
