- Sužeistieji, kurie išgyvens nepaisant, kokia pagalba jiems bus suteikta;
- Sužeistieji, kurie neišgyvens nepaisant, kokia pagalba jiems bus suteikta;
- Sužeistieji, kuriems suteikta pagalba išsaugos gyvybę.
Pagal šią atranką visas gydytojų dėmesys pirmiausiai skiriamas trečiai grupei. Kadangi mes vis dar laižomės žaizdas, kurias paliko rusų okupacijos pusamžis, ši taisyklė tinkama ir mūsų visuomenei.
Jeigu šioje šalyje kur nors yra strateginis valstybės vystymo centras – vardan progreso neįvedinėkit progresinio mokesčio.
Dalis Lietuvos žmonių jau visiškai išsigydė nuo homo sovieticus užkrato, bet ligoninės prieangyje vis dar guli vaitojančių nelaimėlių, kurie bando iki galvos užsitraukti vatos prikimštas fufaikes ir vaitoja vos pamatę atviras duris į žydintį sodą.
Parūšiuokime.
Pirmai sužeistųjų kategorijai priskirkime viduriniąją klasę. Tai kasdienėse kautynėse užgrūdintos, lengvai ginkluotos greito reagavimo pėstininkų tipo pajėgos, sugebančios efektyviai įsitvirtinti bet kokiame grunte. Greitai įvertina situaciją, pritaiko įgytas žinias bei patirtį, geba veikti po vieną ir grupėmis. Nepaisant dažnų ir klaidingų savos sunkiosios artilerijos apšaudymų, yra labai gyvybingi ir dantimis toliau kabinasi į gyvenimą.
Antrai grupei priskirkime turtinguosius. Visi mes mirsime, bet jie mirs apsirūpinę iki gyvenimo pabaigos. Mirtinai sužeisti gali būti tik per atsitiktinumą. Dažniausiai tai iš pėstininkų iki tankistų ir aviacijos prasimušę žmonės. Jie tvarko kariuomenės tiekimą ir generalinį štabą, pramogauja slaptose operacijose arba tolimame užsienyje. Veiklą vykdo tik stambiose karinėse operacijose. Arba visai jos nebevykdo. Jie tai gali daryti, nes jų arsenalas sukomplektuotas su kaupu.
Trečioji grupė. Tai mažiausiai uždirbantys. Jie pluša užnugaryje. Jų nepasiekia generalinio štabo pažadai ir karo grobis iš priešakinių linijų. Pėstininkai ir tankistai su aviacija reguliariai siunčia didelę dalį grobio užfrontės darbuotojams, tačiau didžioji dalis siuntų dingsta generalinio štabo blindažuose, o užnugarį pasiekia tik džiūvėsiai ir uogienė. Bet uogienę tenka atiduoti atgal generalinio štabo reikmėms, nes prie pagrindinio blindažo auga daug mažų bunkerių, kuriuose štabo raštininkai su kastuvėliais brūžina sienas.
Jeigu užnugariui paliktų bent uogienę, tai jie galėtų ir konservų nusipirkti. Jei bus duota užduotis pėstininkams iškovoti daugiau grobio – priešakinėse atsiras per daug gyvosios jėgos nuostolių ir puolimas visu frontu nusilps bei sustos. Tada tankai ir aviacija taip pat taps niekam nereikalingi.
Jeigu šioje šalyje kur nors yra strateginis valstybės vystymo centras – vardan progreso neįvedinėkit progresinio mokesčio. Tai sustabdys sėkmingas operacijas daugelyje frontų, nors gelbėti tereikia trečią grupę užnugaryje. Pakaktų sumažinti jiems mokesčius ir taip padidinti darbo užmokestį.
Ar valstybei pritrūks pinigų? Tikrai ne. Valdžiai – galbūt. Nes, pavyzdžiui, reikia mokėti Juodkrantės restorano bylos duoklę.
Tada galima finansuoti ir „Nežinomo valdininko“ kapą. Ir amžinąją ugnį uždegti. Juodkrantės restorano vietoje. Kare kaip kare.
