Vytaras Radzevičius: Kas yra žmogus?

Pagalbinio apvaisinimo įstatymas nepakeliama našta užgulė valdžios pečius. Neįsigilinusiam vyksta sunkiai suvokiamas ginčas. Bet neįsigilinti nebepavyksta – embrionai ir kiaušialąstės skverbiasi į galvą ir vairuojant, ir sapnuojant. Ore tvyro moralinė dilema dėl žmogaus gyvybės pradžios ir medicinos pažangos stabdymo. Visais frontais vyksta didelis informacinis karas, o apkasų sprogimuose susimaišo karvių ir žmonių genai.
Vytaras Radzevičius
Vytaras Radzevičius / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Katalibų ir direktarų viešuose ginčuose susidaro įspūdis, kad siekiama iš viso uždrausti dirbtinį apvaisinimą embrioniniu būdu ir Lietuva ruošiasi pasirinkti tik lytinių ląstelių panaudojimo galimybę. Bet siūlomos pataisos palieka abi galimybes. Ir sutarus su gydytoju, pasirenkamas norimas iš šių dviejų būdas. Arba kitoks gydymas.

Galileo inkvizicijos vertame procese paskęsta kitas svarbus dalykas – pirmoji pataisa. Ji skelbia, kad „lytinės ląstelės ir embrionai negali būti komercinių sandorių objektas“. Didžiausios informacinės pajėgos mestos į rietenas dėl kitos pataisos: „Embrionų sukurti leidžiama tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į moters organizmą, bet ne daugiau trijų.“ Suvedus šias dvi pataisas reikia suprasti, kad siekiama užkardyti prekybą ir lytinėmis ląstelėmis, ir embrionais. Taip pat, kaip draudžiama prekiauti žmogaus organais.

Ore tvyro moralinė dilema dėl žmogaus gyvybės pradžios ir medicinos pažangos stabdymo. Visais frontais vyksta didelis informacinis karas, o apkasų sprogimuose susimaišo karvių ir žmonių genai.

Tai dėl ko plakasi moralistai ir pragmatikai? Dėl galimybės šaldytuvuose turėti perteklinių embrionų ar tėvų teisės rinktis? Abiejų pusių dogmatikai mėtosi embriono statusu. O ar embrionas yra žmogus? Jei taip, tai jį gintų „Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymo“ 13 straipsnis, kuris skelbia, kad „gyvo ar mirusio žmogaus audiniai, ląstelės, organai negali būti komercinių sandorių objektas“.

Tada kyla naivus klausimas: o kam priklauso embrionai? Mamai, tėčiui, gydytojui, klinikai, valdžiai ar kuriam nors iš dievų? Gal tik tėvai galėtų nuspręsti, koks iš jų kūnų atsiradusių embrionų likimas? Tai atrodo neįmanoma.

Suprantama, teisės postulatai niekam neįkvepia gyvybės ar meilės artimam savo. Bet pabandykite įsigilinti į tai, ką skelbia Lietuvos Civilinis kodeksas: „Teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo jo gimimo“ ir „Fizinio asmens gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas.“ Ir ląstelė, ir embrionas, ir net negimęs kūdikis moters įsčiose yra NIEKAS pagal įstatymą. Galima iki pažaliavimo ginčytis dėl moralės, bet įstatymas žiaurus ir negailestingas.

Tai gal būtų prasmingiau iš pradžių nuspręsti, kas yra žmogus Lietuvoje, o tada priiminėti ar vetuoti įstatymus?

Nes pagal mūsų šalies Konstituciją žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas.

O gyvybės atsiradimą pirmiausiai lemia tėvai. Bent jau jų noras. Be ir su medicinos galia. Tėvai, o ne kažkas kitas ir turėtų nuspręsti, kaip jiems turėti vaikų.

TAIP PAT SKAITYKITE: Vytaras Radzevičius: Ar Burkina Fasas turi raketų?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų