XXI amžiaus žodyne rasime sąvoką Kopūstų respublika. Tai Europos sąjungos valstybė, kurios ekonomika pagrįsta kopūstų logika. Pavadinimas paprastai dar siejamas su protekcionizmu, švogerizmu, korupcija ir išsisukinėjimu.
Kopūstų klausimas ne pirmą kartą iškyla Lietuvos istorijoje. Dar XIII amžiuje vokiečių metraštininkas Petras Dusburgietis aprašė baltų nuostabą, kai šie pamatė, kad vokiečiai valgo kopūstus. „Kaip mes juos nugalėsime, jei jie kaip arkliai rupšnoja žolę“, – stebėjosi kariai. Bet tuomečiai kunigaikščiai nesudarinėjo darbo grupių, ėmėsi ryžtingų veiksmų ir išsklaidė abejones – pasiėmę kuokas bei kardus išsiuntė atėjūnus valgyti kopūstų į aukštesnio lygio teritorijas.
Bet Kopūstų kadencija – skamba taikliai. Net pajunti tam tikrą specifinį balandėlių kvapą, kai pakeli puodo dangtį.
Dabar Lietuvoje į pirmą planą diskusijose iškilęs žiedinio kopūsto klausimas yra nuostabus simbolis. Simbolis kadencijos, kuri būtų niekuo neįsiminusi ir išnykusi kaip nekalto prasidėjimo ir tyro pasibaigimo Darbo partijos juodoji buhalterija. Kaip mes būtume vadinę šią kadenciją? Spartuoliškas darbo grupių penkmetis per keturis metus? Rinkėjai – praeitis, interesai – dabartis? Trečiokas – ne alus, žodis – nesvarbus? Neskamba. Bet Kopūstų kadencija – skamba taikliai. Net pajunti tam tikrą specifinį balandėlių kvapą, kai pakeli puodo dangtį.
Lietuva – ne Graikija, čia niekas į gatves neišeis ir politikų iškamšų nedegins. Bet kad socialiniuose tinkluose prasidėjo lengvas bruzdėjimas – įdomus ženklas. Prireikė beveik 4 metų iki minties, kad valdžios esame vertinami kaip svogūnėliai pasakoje apie Čipoliną. Tik Senjorą Pomidorą ar princą Citroną pakeitė draugai Kopūstai, virtę ponais Kalafiorais. Ir Moliūgai perėjo į kitą pusę, nes rasti legalią statybą Lietuvoje tampa misija neįmanoma.
Perfrazuojant populizmo klasiką, kalta ne aplinka. Kalti mes visi, nes demokratiškai išrinkome populistus į valdžią. Net Centrinėje Amerikoje šnekučių pabiručių vyriausybės krenta. Po Hugo Chavezo eros niekas ten nebeduoda milijonų Kristinoms ar Albertams mulkinti minias. Populizmo saulėlydis Venesueloje baigėsi higienos paketų moterims deficitu. Net alaus trūksta. Tai tik lengvi pavyzdžiai.
Argentina daug metų klastojo statistiką. Kaip, beje, ir Graikija. Markas Twainas ar britų premjeras Bejamninas Disraelis (1804-1881)sakė, kad yra trys melo rūšys: melas, bjaurus melas ir statistika. Aukso žodžiai! Dėstymai, kad Lietuvoje po euro įvedimo prekės nepabrango – melas. Be jokių statistinių tyrimų. Anksčiau žibutės buvo po litą. Dabar – po eurą. Tai pirmas po ranka pasitaikęs pavyzdys. Sudaryti tokį pabrangusių prekių sąrašą – juokų darbas. Bet didžiausia problema yra ne pabrangimas, o kopūstų lauko tyla. Girdisi net, kaip kopūstiniai baltukai sparneliais plevena. O kopūstai tyli.
Nes jie neturi ką pasakyti. Nieko keisto, juk kopūstai ir negali kalbėti.
P.S. Jei iš tikrųjų vyks prekybos tinklų boikotas, būtinai eisiu tom dienom apsipirkti. Pagal rinkos ekonomikos sąlygas tomis dienomis prekės turėtų būti pigesnės.
