Automobilių eismo kultūra Lietuvoje per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė. Būna, net nusišypsome vienas kitam. Pėstieji prie perėjų jaučiasi saugiau. Juk nesunku prisiminti laikus, kai pėsčiojo kailyje galėdavai ilgai mindžiukuoti prie „zebros“ ir laukti plyšio automobilių sraute. Dabar tokia situacija – retenybė. Nebent atsiduri Vietname ar Indijoje.
Automobilių Lietuvoje padaugėjo, prie vairo sėdo jaunesnės kartos. Ką turime? Yra keli dalykai, ypač vairuojant mieste, kurie išties veda iš proto. Ir dažniausiai jie susieti su vairuotojo būsena – koks tavo požiūris į eismą kelyje? Esi vienas ar matai ir kitus, pagalvoji apie kitus? Dėl šios nuostatos ir kyla daugiausia nesusipratimų. O kai esame įsisukę, anot vieno buvusio politiko, į „beprotišką gyvenimo skubą“, kai kurios vairavimo klaidos nuotoliniu būdu įskiepija pasiutligę aplinkiniams.
Štai keli dirginantys pavyzdžiai.
Kiek kartų teko spausti stabdžius, kai priekyje važiuojantis automobilis staiga daro posūkį ir tik tada įjungia posūkio signalą? Kam jis signalizuoja? Sau? Tai čia tas pats kaip sakyti „alio“ neskambančiam telefonui. Nei tu ką girdi, nei su tavimi kas kalba.
Analogiška situacija – kai priekyje važiuojantis staiga sulėtina greitį ir važiuoja itin lėtai. Pradedi spėlioti:
a) Ieškoma vieta sustoti b) kalbama telefonu c) neseniai nusipirktas automobilis ir žvalgomasi į šaligatvio praeives d) nėra jokių paaiškinimų.
Bet kokiu atveju važiuojantis iš paskos žaidžia žaidimą „Duok keiksmažodžiui kelią“. Ieškančiam vietos sustoti pakaktų įsijungti posūkio signalą. Kiti žinotų, ką toliau daryti. Kalbėjimas telefonu vairuojant yra draudžiamas, o romantinių santykių mezgimas pro automobilio langą atitinka vištų gaudymą spiningu per tvorą vištininkystės ūkyje. Praeities atgyvena. Ir mažai kimba ir nežinia kas užkibs.
Dar viena taisytina situacija – kai tu pats nori persirikiuoti iš juostos į juostą ir įjungi posūkio signalą. Dažniausiai gretimoje juostoje važiuojančiam individui tai prilygsta garbės ir orumo įžeidimui. Jis tada piktybiškai spaudžiasi prie priekyje važiuojančio ir jokiais būdais neįleidžia į savą juostą. Jei tu ten įvažiuosi – tai reiškia tą patį, kad tu įsilaužei į jo sandėliuką ir pavogei trilitrinį stiklainį braškių uogienės. O jeigu jam pavyksta tave užblokuoti – tai diena pasisekė. Visą kelią jis tuo džiaugsis ir iki vakarienės nemuš žmonos bei pasisveikins su kaimynais.
Betgi kitose šalyse, maždaug už Varšuvos, įsijungęs posūkio signalą gali net nežiūrėti į veidrodėlį – tu būsi įleistas į išrinktųjų juostą. Ir eismas dėl to nesutrinka. Priešingai – visi tikslą pasiekia greičiau.
O dabar įsivaizduokite, kad sankryža – jūrų keltas. Jūs su automobiliu stovite eilėje, o iš nugaros artėja Godzila. Ramus kapitonas uždega žalią šviesą ir automobilių kolona pajuda į keltą. Visi tilpo, keltas nuplaukė, Godzila nemoka plaukti, laiminga pabaiga. Bet dabar įsivaizduokite kitą scenarijų – panikoje užsidega žalia šviesa, pajuda pirmas automobilis, po to antras, trečias. Kelto kapitonas neišlaiko įtampos ir nuplaukia su visu keltu ir atidarytu bortu. Paskutiniai trys automobiliai nespėja. Atsipūtęs Godzila duslintuvu rakinėja dantis ir spjaudosi apkramtytais šoferiukais. O juk galėjo visi suspėti, jei kolona užsidegus žaliai šviesai pajudėtų kartu, o ne po vieną.
Matykime vieni kitus. Pro automobilio stiklus taip pat. Net pro tamsintus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytaras Radzevičius: Rinkiminis speigas
