Karaliaučiaus krašto gubernatorius Nikolajus Cukanovas gynėsi, kad jo asmeniniais duomenimis Lietuvoje liko tik pusantro milijono gyventojų. Ar čia GRU nebemoka skaičiuoti, ar buvęs suvirintojas ir pionervožatas supainiojo skaičius ir gyrėsi savo fizine persvara prieš ūgiu nuskriaustą Rusijos prezidentą?
Perfrazuojant Putiną, kviečiame visus Karaliaučiaus gyventojus emigruoti į Europos Sąjungą
Sunku kremlinus suprasti. Ir šnekėtis su jais sunku. Tenka linksmintis. Pamenu, seniai seniai Raudonojoje armijoje leitenantas komjaunuolis per politinę valandėlę, kurią kariai dažniausiai skirdavo miegui atmerktomis akimis, netikėtai pareiškė:
– Kiekvienas jūsų netikslus šūvis šaudykloje reiškia, kad jūs bergždžiai išmetėt duonos kepalą, kurį sunkiu darbu uždirbo kiekvieno iš jūsų tėvas ir mama!
Aš suklusau ir pakėliau ranką. Man leido paklausti. Klausiu:
– Draugas leitenante! O tai jei pataikai į taikinį, kur tada atsiduria tas sunkiai tėvų uždirbtas duonos kepalas?
Leitenanto veidas kurį laiką priminė kanadiečių triuškinamą rusų ledo ritulio rinktinę. Po to mane kokius tris kartus kvietė į pulko ypatingąjį skyrių ir aiškino, kad aš negaliu taip klausinėti, nes esu seržantas. Aš vis perklausdavau:
– O jei būčiau eilinis? Ar tada galėčiau taip klausti?
Prisimenu ypatingojo skyriaus majorą veidą. Jis turėtų būti panašus į Samaros turisto fizionomiją Paryžiaus išmaniajame tualete, kai šis automatiškai pradėjo purkšti karštą vandenį ir chemikalus, nes rusas prieš gamtinį reikalą kojomis užlipo ant unitazo ir dingo iš daviklių zonos. Durys tokiu atveju užsirakina.
Karaliaučiaus krašto gubernatorius Nikolajus Cukanovas gynėsi, kad jo asmeniniais duomenimis Lietuvoje liko tik pusantro milijono gyventojų
Pokalbiai apie šovinius ir duoną baigėsi. Nenaudingo idioto galimybės toje Rytų imperijoje išties buvo beribės. Ar kas pasikeitė? Prisiminkime kremlinų pokalbį Karaliaučiuje: „Greitai nebebus kam čia (į Kaliningradą) atvažiuoti. Kiek žmonių Lietuvoje buvo sovietiniais laikais?“ – V.Putiną cituoja „Interfax“. Čia į pagalbą atskubėjo Nikolajus Cukanovas, vienas iš Kaliningrado srities vadovų. Jis, anot „Interfax“, pareiškė, kad sovietmečiu Lietuvoje buvo pusketvirto milijono gyventojų, o dabar – vos 1,4 mln.“ Idiotiškame pokalbyje Putinas, kviesdamas lietuvius į Rusiją, giliai kapstė. Jis, matyt, europiečių jėgomis nori atstatyti Karaliaučiaus kraštą, kurį patys rusai barbariškai suniokojo.
Apie tai išleista įspūdinga knyga „Rytų Prūsija sovietinių persikėlėlių akimis“ (originalo kalba – „Восточная Пруссия глазами советских переселенцев“, 2003 m.). Knygos gerumą patvirtina maždaug tokio pobūdžio Rusijos laikraščių recenzija: „Knyga nuo pirmos iki paskutinės eilutės persmelkta antivalstybine, antipatriotine dvasia.“.
Keli fragmentai. „Rusijoje gyvenome mediniuose namuose, – prisimena kolonizatorius. – O čia atvykome kaip į pasakų šalį: grindys parketinės, koklinės krosnys, dažytos sienos. Dažai pas mus buvo retenybė. Aš Rusijoje dažų nebuvau matęs.“ Kitas prisimena, kad važiavo į Karaliaučių gyventi, nes norėjo paragauti žuvies.
Atvykėliai patys susirasdavo, kur įsikurti. Apsigyvendavo vokiečių paliktame name – ir tavo. Ant parketinių grindų laikydavo iš vokiečių atimtas karves. Gretimų namų baldus ir medines dalis sukūrendavo. Dėl to Karaliaučiuje didžiausiu deficitu greitai tapo durys. Vogdavo jas vieni iš kitų ir kūrendavo. Drenažo sistemas išardė, pavertė derlingus laukus bei ganyklas bevertėmis. Išniekino Imanuelio Kanto kapą. Kaip ir dabar, nusipirkti maisto važiuodavo į Lietuvą. O ir kiti papročiai nepasikeitė – 2013 metais per Rusijos ir Baltarusijos karines pratybas artilerija kaip taikinį sunaikino XIV a. bažnyčią Angelavoje (vok. Groß Engelau, rus. Demjanovka). Artilerija – laukų carienė! Taip ir virsta buvęs turtingas kraštas plynais laukais.
Bet išeitis yra. Perfrazuojant Putiną, kviečiame visus Karaliaučiaus gyventojus emigruoti į Europos Sąjungą. Net niekur važiuoti nereikės. Pakaks vietinio referendumo. Tik ar tilps tada Karaliaučiuje visa Rusija?
