Po septynerių metų pertraukos, paskutinę vasaros savaitę Lietuvos kariuomenėje tarnybą pradėjo šauktinės ir šauktiniai. Savanorės ir savanoriai. Tikiu, jų bus dar daugiau ir verktiniai galės ramiai eiti grimuotis.
Atidžiai stebėjau reportažus iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono Klaipėdoje. Tyrinėjau, kaip priima naujokus, kur jie miegos, ką valgo. Tyrinėjau, nes norėjau palyginti – kuo skiriasi tarnyba savo valstybės kariuomenėje ir okupantų armijoje.
Taip taip, žinau, tos pabodusios vyresnių nei 45 metų amžiaus vyrų kalbos apie dvejus ar trejus metus sovietų armijoje. O jei dar kokiame vakarėlyje, – vos vienas pradeda, moterims vakaras ir sugadintas. Istorijoms jau galo nebus. It kokia spyruoklė iš dėžutės iššokantys prisiminimai tik dar kartą įrodo, kaip sovietai sužalojo mūsų gyvenimus ir smegenis. Nori nenori liekamieji reiškiniai išlenda, gerai, kad vis rečiau.
Palyginsiu, ką mačiau per televiziją šiomis dienomis ir ką prisimenu iš 1986-ųjų, kai vos 18 metų sulaukęs, leidau pirmąsias dienas sovietų armijoje.
Dabartiniai savanoriai Lietuvoje patys pasirinko tarnybos vietą. Mus surinko Vilniuje. Naujininkuose tris dienas laikė ant medinių gultų nežinomybėje.
Dabartiniai savanoriai Lietuvoje patys pasirinko tarnybos vietą. Mus surinko Vilniuje. Naujininkuose tris dienas laikė ant medinių gultų nežinomybėje.
Galų gale atrinko 28 vaikinus, įsodino į traukinį ir dvi savaites vežė iki Ašchabado. Kai atvežė, paaiškėjo, kad niekam mūsų nereikia. Perteklius. Tada kuopoje suformavo papildomą būrį. Kareivinėse miegoti turėjome paeiliui – trūko lovų. Ateina naktį koks štabo saldofonas patikrinti ir suskaičiuoti – mums duotas įsakymas slėptis po lovomis. Nes mes neegzistuojam. Neįrašyti į kažkokius sąrašus. Ir taip – kelias savaites.
Dabartiniams savanoriams išdavė uniformas. Spėju, kad ne visiems, nes reportažuose dar buvo civiliai apsirengusių. Gal dydžių nebuvo, gal dar kas. Tikiu, kad aprengė visus kaip priklauso.
Mums irgi prieš 30 metų išdavė uniformas. Prieš tai susodino Lenino kambariu vadinamoje patalpoje ir seržantai visiems paaiškino, kad mes esame baltieji ir ideologiškai svarbiausia – dubasinti čiurkas (mušti azijiečius). Tada liepė palikti visus daiktus ir eiti į dušą. Po dušo dalis naujų uniformų buvo pavogta – batai, diržai, raišteliai, panamos.
Kai grįžome į Lenino kambarį – nebebuvo ir mūsų daiktų. Į skundus buvo atsakyta: „didelėje šeimoje nežiopsok“ (literatūrinis vertimas iš rusų patarlės „В большой семье еблом не щелкай“) ir patarimas „eik gimdyti“. Suprask, eik vogti iš kitų.
Tuo familiarumai baigėsi, o naktimis uniformos sukdavosi ratu – vogdavom vieni iš kitų. Nes be uniformos vyresniesiems geriau akyse nesirodyk. Bus blogiau, juk praradai valdišką turtą. Vėliau esu net durklą „pagimdęs“. Nes ir iš manęs pavogė, o už jo praradimą galėjau patekti į areštinę ar net drausmės batalioną.
Dabartinius savanorius išmokė klotis lovą. Ir mus išmokė. Su taburetėmis ir šlepetėmis apkloto kraštelius lygindavom. Naktimis mokė dar labiau. Visi seržantai ir „seniai“, dažniausiai girti, po daug kartų komanduodavo „Keltis!“ ir „Gult!“. Tai reiškia, kad kol dega degtukas, reikia pašokti iš lovos, apsirengti ir išsirikiuoti – lygiuot, ramiai. Jei kas nespėja – iš naujo.
Visą procesą lydi smūgiai, spyriai, diržų sagtys, skraidančios taburetės. Jei, pavyzdžiui, kas neužsisegė kilpelės apykaklėje – smūgis kumščiu į sagą ant krūtinės stovint pagal komandą „Ramiai!“.
Jei gulantis uniforma ne taip padėta – iš naujo. Visą procesą lydi smūgiai, spyriai, diržų sagtys, skraidančios taburetės. Jei, pavyzdžiui, kas neužsisegė kilpelės apykaklėje – smūgis kumščiu į sagą ant krūtinės stovint pagal komandą „Ramiai!“. Atsiradusi mėlynė krūtinės ląstoje vadinta „garbės raštu“. Tai būdavo tik dalis naktinių mokymų. Po tokių pratybų miegui likdavo trys – keturios valandos. Karininkai nesikišdavo, seržantams pagal karinį pavaldumą negalėjai priešintis. Viskas teisėta.
Dabartinius šauktinius gražiai pasveikino prezidentė. Man prieš 30 metų girdėtas pasveikinimas taip pat įsiminė. Stovėjom pulko rikiuotėje koks tūkstantis naujokų.
Pulko vado pavaduotojas pagiringomis akimis kreipėsi į mus maždaug tokiais iškiliais iš dainos neišmetamais žodžiais: „Нy чтo, блядь, маменькины сынки ебаныйе, пизда вaм! Нayчим Советский Союз любить! Пoняли, блядь???“ ( literatūrinis vertimas – „Sveiki gyvi atvykę ginti Tėvynę! Ar turite klausimų?“).
Nesakysiu, kad nemokėjome keiktis civiliame gyvenime. Būdavo, kamuolys nuo virpsto ne į vartus atšokdavo – nusikeikdavai dėl emocijos. Bet kad taip viešai, taip garsiai, prieš tokią auditoriją – supratau, kad artimiausius dvejus metus protingą veido išraišką geriau pamiršti.
Mane tie prisiminimai nori nenori kankina. Ir kiekvieną kartą važiuodamas per Žaliąjį tiltą jaučiausi tarsi vėl stovintis prieš daugiaaukščius keiksmus svaidantį sovietų karininką. Dabar tas tiltas atrodo nurimęs. Ir man ramiau.
Aš nuoširdžiai pavydžiu jums, Lietuvos šauktiniai.
Sėkmės ir taikos visiems!
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytaras Radzevičius: Valstybės priešas Nr.1 – valdžios maras