Pirmą kartą Lietuvoje šis žodis atsirado prie Augusto III, kai valstybę surakino kivirčai tarp Čartoriskių ir Potockių bei liberum veto teisė. Vėliau vienas kitas buvo matomas draugo Petro Griškevičiaus laikais, bet tada nebuvo valstybės. Dabar turime trečią nenutaijotizmo periodą Lietuvos istorijoje.
Ant visos šalies piliečių užleistas miglotas šydas, kuris palaipsniui tirštėja ir piliečiai nebesusigaudo, kur yra šiaurė, o kurioje pusėje išdūrė.
Nenutaijotizmo apniktos būtybės skirstomos į tris porūšius – skystapročiai, skystablauzdžiai ir skystakiaušiai. Iš esmės jų gyvybiniai požymiai vienodi – sukti uodegą, mekenti pritariant ir dūsauti neigiant. Sakinius ir atsakymus individai dažniausiai pradeda posakiu „ne, nu tai jo“. Dar vartojami teiginiai „sudarysim darbo grupę“, „iš esmės sutinku, bet“ ir, nors nieko nesakė, tvirtina „kaip vakar ir sakiau“. Kartais išsprūsta optimistinis pažadas „spręsim problemą“, bet tai yra tas pats kaip Lotynų Amerikoje išgirsti mañana. Rytoj, tai yra – niekada.
Ant visos šalies piliečių užleistas miglotas šydas, kuris palaipsniui tirštėja ir piliečiai nebesusigaudo, kur yra šiaurė, o kurioje pusėje išdūrė. Tarsi automobilis nakties rūke. Jei įjungiami stiprūs priešrūkiniai žibintai, tuoj į tą vietą suplūsta patamsių gaivalai ir pripučia dar daugiau miglos į akis.
Dabar Lietuvoje valdanti kairiųjų ir populistų koalicija pasiekė ypatingų sugebėjimų ir ją aplenkti nusišnekėjimo retorikoje reikės ypatingų sugebėjimų. Arba nesugebėjimų. Tokiu atveju geriau patylėti, anie patys nusišnekės. Galima sutaupyti ant viešųjų ryšių prieš rinkimus. Nors gal ir ne. Galima ir uždirbti. Pavyzdžiui, koks nors verslo magnatas ir politinė partija sudaro sandorį su ta pačia viešųjų ryšių agentūra. O tada mechanizmas labai paprastas – partija moka mažiau už paslaugas, o magnatas – daugiau. Gera schema, ar ne?
Vyriausybė pernai surinko daugiau mokesčių? Nesąmonė, tai mes jų daugiau sumokėjome, nes daug dirbame ir po krizės atsigavome.
Tada atsiranda „zadanijos“. Partinės nomenklatūros interesai ir „otrabotkės“ iškyla į pirmą vietą ir svarbiausias poreikis yra sutvarkyti pažadėtus reikalus, pasodinti į reikalingas vietas savas amebas, kurios tingiai plūduriuoja prie kompiuterių ir simbolizuoja laiko amžinybę tarp kavos puodelių bei sutvarko reikiamus popierius.
Į tiesų ir paprastą klausimą niekada neišgirsi aiškaus atsakymo. Paklaidžioję skysčių kloakose įvairūs popieriai išpampsta iki neatpažįstamų dalykų. Dviaukščiai namai be leidimų virsta penkiaaukščiais su leidimais, koalicijos partnerių mokestiniai nusikaltimai tampa sektinu pavyzdžiu, Astravo atominė bomba nekelia rūpesčių, ministrai nemeluoja, prekybinis jūrų laivynas neša pelną.
Lietuvoje surenkama mokesčių dalis pagal BVP yra viena mažiausių Europos Sąjungoje. Kodėl latviai ir estai su panašiu BVP surenka daugiau? Kur dingsta ta nesurenkama dalis? Ji negali išnykti privačiose kišenėse, jei tai nebūtų toleruojama.
Vyriausybė pernai surinko daugiau mokesčių? Nesąmonė, tai mes jų daugiau sumokėjome, nes daug dirbame ir po krizės atsigavome. Vyriausybė tik (ne)sugeba perskirstyti finansus taip, kad net kuklūs mokytojai gatvėse prašo ministrų grįžti mokytis matematikos.
Tarpukario Lietuvoje valstybės tarnautojas stodamas į tarnybą turėdavo pateikti doros pažymą. Tai mūsų laikų „gyvenimo aprašymas“.
Gal ir dabar tokios reiktų?
Ne, nu tai jo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytaras Radzevičius: Už mūsų ir jūsų laisvę!
