Kaip ir „ne, nu tai jo“ mekentojai, kuriems baisu tai, kas vyksta pasaulyje, bet, anot jų, „tai dar nieko nereiškia“.
Karas Paryžiuje vyksta maždaug už dviejų tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Du kartus arčiau nei iki Sirijos. Putinas užpuolė Ukrainą maždaug už pusantro tūkstančio kilometrų.
Europos Sąjunga yra grėsmių apsuptyje, o Lietuva – dar ir pavojaus epicentre. Ir nereikia savęs apgaudinėti. Baltijos jūra nėra Atlanto vandenynas, o Putinas nėra Kubos prezidentas. Ir ne visi pabėgėliai iš Sirijos bėga nuo karo.
Jei mes būtume galėję sovietmečiu perplaukti Baltijos jūrą kaip Antanas Smetona perėjo nusekusią Lieponos upę, Švedijoje šalia suomių kalbos dabar gal būtų dar viena regioninė kalba – lietuvių. Ir didžiosios bėglių dalies tikrasis interesas būtų visai ne politinis, o ekonominis. Kaip ir dabar.
Kodėl Europa tampa savo laisvės ir kultūros vertybių įkaite? Ką blogo daro europiečiai, kad yra žudomi nuėję į roko koncertą?
Prancūzijos prezidento Francois Hollande‘o reakcija apie skerdynes Paryžiuje buvo aiški: teroristai turi žinoti, kad jie susidurs su ryžtingai nusiteikusia Prancūzija – vieninga Prancūzija.
À la guerre comme à la guerre. Kare kaip kare. Visi prezidentai ir politikai sako panašiai. Ir Geroge‘as Bushas po Rugsėjo 11 dienos, ir Tony Blairas po 2005 metų sprogimų Londono metro. Bet kyla ir daugiau klausimų.
Kodėl Europa tampa savo laisvės ir kultūros vertybių įkaite? Ką blogo daro europiečiai, kad yra žudomi nuėję į roko koncertą? Neleidžia bažnyčių paversti mečetėmis? Nukryžiuoja moteris su burkomis? Nupjauna galvas klūpantiems į Mekos pusę? Nieko nedaro. Priešingai – leidžia nusikaltėliams, naudojantis europietiškomis laisvėmis, organizuoti nusikaltimus prieš tuos pačius europiečius.
O kur dingo stiprūs politiniai lyderiai? Kur naujas Winstonas Churchillis, Charlesas de Gaulle'is, Margaret Thatcher? Kur, galų gale, naujas Ronaldas Reaganas? Kas iš jūsų, dabar skaitydamas šias eilutes, pasakys Europos sąjungos prezidento pavardę?
Atrodo, visi ryžtingi ir sprendimus galintys priimti žmonės persikėlė į Jameso Bondo filmus. Ar visi virto Neville‘iais Chamberlainais? Šis Jungtinės Karalystės premjeras 1938 metais Hitleriui atidavęs Čekoslovakiją įsivaizdavo, kad vienu sutarties parašu sustabdė Antrąjį pasaulinį karą. Kaip toli gali nueiti laiku nesustabdyti politiniai banditai – pasakoti nereikia.
Dabar mes negalime būti atviri, nes mums viešai peiliu bado širdį. Mes visi norime gyventi, o ne gulėti ištaškyti ant šaligatvio prie kavinės durų.
Džihadistai kepa savo šventuosius ant trotilo tarsi mes blynus virtuvėje. Sunku įsivaizduoti, kas vyksta savižudžio ar tuoj lavonu virsiančio žudiko galvoje, kai jis paleidžia detonatorių ar nuspaudžia Kalašnikovo gaiduką. Jie apsėsti ir nuo jų bei jų organizacijos reikia gintis. Žodžiai ir įtikinėjimai nepadės. Kaip ir atviros Europos sienos. Dabar mes negalime būti atviri, nes mums viešai peiliu bado širdį. Mes visi norime gyventi, o ne gulėti ištaškyti ant šaligatvio prie kavinės durų.
Užuojauta prancūzams. Tai, kas įvyko Paryžiuje – baisiau nei košmaras. Bet dar baisiau bus, jei Europa neišspręs išorinio pavojaus grėsmių. Tada tolimos bėdos virs didelėmis, artimomis ir vidinėmis problemomis. Arba mes patys jau nieko nebegalėsime nuspręsti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytaras Radzevičius: Kare kaip kare
