Lietuviškoms šaškėms itin deranti aplinkybė – pasaulis yra juodas arba baltas, be pilkų atspalvių. Išimtis suteikta žaliai spalvai, tačiau tiesioginio ryšio tarp žaidimo strategijos ir žalios spalvos įrodyti dar niekam nepavyko.
Teoriškai visos šaškės lygios, sausos ir protingos. Kol nepatenka į damas arba atsiduria aklavietėje ir pradeda skleisti nemalonų kvapą.
Lietuviškų šaškių debiute nedaromas pirmas ėjimas, bet figūros be jokios sistemos kaitaliojamos vietomis tarp savo spalvos langelių. Garsiai šūkalojamos neįkvepiančios frazės, demonstruojančios tariamą ryžtą ir pastiprintos nuoskaudomis aplinkai bei neapykanta gyvenantiems savo galva.
Kol vyksta chaotiški manevrai, didmeistris niekaip neišsirenka damos. Bando persiplėšti tarp lietuviškų ir ispaniškų variantų, kol lieka visai be damų. Viena pametama po stalu, kitą domina tik ispaniškos šaškės, bet tikslas nesikeičia. Toliau vykdoma sąmonės kolektyvizacija su lozungu „Kas ne su mumis, tas – prieš mus!“
Tuo tarpu kelios šaškės ištrūksta iš debiuto gniaužtų ir patenka į damas. Naujosios valdovės apsvaigsta nuo galimybių ir pradeda skrajoti be jokio tikslo iš vieno kampo į kitą. Energijos daug, skraido žiežirbos, tačiau ant lentos savo kojomis stovinčios šaškės kraipo galvomis ir nepuola damoms po kojomis. Valdingosios piktai kapoja toliau. Auga nuostoliai. Nukirstos šaškės emigruoja į kitas, dažniausiai angliškas, lentas.
Tada prisimenama rusiškų šaškių strategija – nukreipk dėmesį nuo rimtų žaidimo problemų kokiu nors karu. Priešu pasirenkamas šaškių valymo skystis, nes viena figūra lentos kampe ne kartą pastebėta naudojanti jį netinkamais tikslais. Pernelyg dažnai rytais ta šaškė valėsi galvą. Visi už vieną, vienas už visus. Damos kerta visoms figūroms, nes iš istorijos pamokų mokosi tik kvailiai.
Teoriškai visos šaškės lygios, sausos ir protingos. Kol nepatenka į damas arba atsiduria aklavietėje ir pradeda skleisti nemalonų kvapą.
Šaškėms lieka vis mažiau laisvų langelių. Siunta ir jaunas, ir senas. Vyresnės šaškės, jaunystėje išgyvenusios gyvenimo būdo, laisvo žodžio, asmeninės laisvės, aprangos, šukuosenų, muzikos ir visokius kitokius draudimus, su neslepiamu pasišlykštėjimu pasitinka damų primetamus draudimus.
„Tarsi nėra svarbesnių reikalų“, – putoja figūros, jau patyrusios komjaunuoliškas iniciatyvas ir itin vertinančios laisvę ir savo teises. Jaunesnės šaškės galvoja, kad jau sutiko ufonautus, kurie atskrido į žemę iš paslaptingos Valstietijos planetos, kur žmonės rengiasi vienodai pagal nurodymą ir garbina dievus Trašių ir Nivą.
Tuo tarpu šaškių ekspertai tikina, kad lietuviškojo žaidimo baigtis yra lengvai numanoma. Kai į aukštas orbitas pakilusios damos pernelyg atitrūksta nuo tikrovės, pradedamas žaisti kitas žaidimas.
Žaidimo vardas – sprigtas. Kartais dar rinkimais vadinamas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytaras Radzevičius: Pasitikėjimo nuošliaužos
