Vokiečiams prilipęs „ordnungas“. Pavyzdžiui, Miunchene Anglų parke net nudistai nuplaukę pasroviui upeliu grįžta atgal tramvajumi. Ir visą tą laiką rankose laiko talonėlį.
Anglijoje net futbolo stadione liksi netrukdomas, Paryžiuje padavėjas kreipdamasis „Jūs“ stalo įrankius oriai drėbtels taip, kad Lietuvoje būtų iškart atleistas, o italas, mokėdamas tik gimtąją kalbą, plepės su tavim ir šypsosis. Nesvarbu, kad tu nieko nesuprasi. Graikas tave visada išdurs, bet tu liksi patenkintas. Tai irgi menas.
Nors dažnai cituojama tik viena eilutė, poetas Fiodoras Tiutčevas itin taikliu ketureiliu apibūdino Rusijos mentalitetą – „Protu Rusijos nesuprasi, bendru aršinu neišmatuosi, jos ypatingas būdas – Rusija galima tik tikėti“.
Apie vengrus dar Jaroslavas Hašekas kapralo Vodičkos lūpomis yra pasakęs Šveikui: „Tu, brolau, su madjarais nesusidėk“. Kita vertus, Abiejų Tautų Respublikos bajorai niekino prancūzišką vyną ir rinkosi vengrišką sakydami – kam mums prancūziškos špagos, jei yra vengrų kardai?
Lenkai – „onoravi“ ir labiau vertinantys formą nei turinį. Gal dėl to jų kryžiai pakelėse susipykę su spalvomis, o Lietuvos lenkų lyderis nešioja koloradinę juostelę.
Bet kiekvienam stebėtojui savas įspūdis. Kaip ir apie mus, lietuvius, be abejo. Pradedi gilintis ir apima kraštutinumų krizė. Esame kažkur tarp „Fluxus“ ir Salomėjos Neries, Juozo Daumanto-Lukšos ir Kosto Kubilinsko, Antanų Smetonos ir Sniečkaus, Algirdo Brazausko ir Stasio Lozoraičio?
Tarp gražios gamtos ir upeliuose plūduriuojančių bambalių?
Karių ar žemdirbių tauta? Valstiečio sąvoka primestinai per sovietmetį užgožė Tėvynės gynėją taip, kad net karo dainos išnyko, o Lietuvos istorija baigėsi ties Žalgirio mūšiu?
Dešinieji ar kairieji?
Politikos mados pagal paklausą virsta tendencijomis. Panašiai kaip autoritarizmas tarpukario Europoje. Lietuva – ne išimtis.
Populizmo banga pasaulyje šluoja nusistovėjusią globalią tvarką ir artimiausiu laiku išcentrinės jėgos dominuos prieš centrines. Į save paklodes trauks ir Vašingtonas, ir Londonas, ir Maskva. Gal greitai ir Paryžius su Berlynu. Politikos mados pagal paklausą virsta tendencijomis. Panašiai kaip autoritarizmas tarpukario Europoje. Lietuva – ne išimtis. Valstiečių žaliųjų kaipo gelbėtojų pasirinkimas reiškia pastarųjų dešimtmečių bendrų idėjų sukrėtimą.
Lietuvoje tai dar įrodė, kad nė viena senbuvė partija neatitiko ideologinio balno ir mėtėsi nuo savo tradicinių vertybių kairėn dešinėn, pagal populistinį poreikį. Ir dabar Lietuvą valdys nei kairieji, nei dešinieji.
Analizuoti naujosios valdžios veiksmus dar sunku ir nėra už ką. Bet gaudant valdančiųjų lyderių ir ne lyderių minčių pabiras darosi aišku, kad nieko neaišku.
Ir šiomis aplinkybėmis norisi tikėtis, kad nuo Vašingtono iki Vilniaus trūkinėjančiame pasaulyje bus surastas savas kelias, lemsiantis mūsų ateitį.
Tautų, kaip ir veidų, vienodų nebūna.