Prieš šimtą metų Einsteinas nuspėjo egzistuojant gravitacijos bangas. Tai, ko gero, buvo vienintelis neįrodytas, o tik numanomas dalykas bendrojoje reliatyvumo teorijoje.
Šią savaitę mokslo pasaulis džiūgauja – tarptautinė astrofizikų komanda išgirdo gravitacijos bangas. Tai buvo silpnas čirškiantis garsas, užfiksuotas su daugiau nei milijardą JAV dolerių kainavusia įranga. Mokslininkai šį šnypštimą lygina su teleskopo išradimu ar garso kine atsiradimu.
Svarbiausia atradimo reikšmė – žmonija nuo šiol turi daug didesnes galimybes stebėti Visatą. Kaip sakoma žaidžiant kompiuterinius žaidimus – perėjome į aukštesnį lygį.
Toliau turėtų pasipilti naujų faktų apie Visatą lavina. O kiekvienas iš mūsų, tarsi Einsteinas, galim nuspėti, kam atiteks artimiausia Nobelio premija.
Žmonija išgirdo garsą, kurį sukėlė už 1,3 milijardų šviesmečių įvykęs dviejų milžiniškų juodųjų skylių susidūrimas. Dydžiai ir nuotoliai sunkiai protu suvokiami. Bet juk kažko tikėjomės XXI amžiuje? Fantastas Arthuras Clarke'as romane „2001 metų kosminė odisėja“ dar 1968 metais svajojo apie žmogaus kelionę Jupiterio link.
Tačiau XXI amžius mus apgaubė miglota ir gniuždančia skraiste, traukiančia į dvokiančią praeities duobę.
Mes tikimės kontakto su nežemiška civilizacija. Girdime hipotezes apie žmogaus skrydį į Marsą. Tyrėjai skelbia apie galimybę neįgaliems naudoti dirbtinius protezus, kurie bus valdomi nervų impulsais. Jau manoma, kad kiekvienam žmogui tarsi magnetofono juostelėje galima ištrinti iš atminties blogus prisiminimus. Sukurtas drono prototipas, galintis skraidinti žmogų. Planuoju vien dėl to sulieknėti, nes kol kas aparatas pakelia tik 120 kilogramų. Ateitis yra labai arti. Kur kas arčiau, nei galima tikėtis.
Tačiau XXI amžius mus apgaubė miglota ir gniuždančia skraiste, traukiančia į dvokiančią praeities duobę. Kremlinai spygauja grasinimais sukelti pasaulinį karą. Bepročiai fanatikai pjausto galvas žmonėms dėl religijos. Teroristai žudo niekuo dėtus žmones. Ramybės nėra. Pasaulis verda tarsi skruzdėlynas kovose dėl valdžios, naftos ir pinigų.
Albertas Einsteinas dėl nacių emigravo iš Vokietijos 1933 metais. Jo knygos buvo tarp tų, kurias Hitlerio smogikai degino miestų aikštėse prieš kurdami gyvybinę erdvę arijams.
Naikinimo ar susinaikinimo metamorfozės metų metais tebeklaidžioja miniose ir pavienių individų galvose.
Archimedui Sirakūzuose nukirsta galva sprendžiant geometrijos uždavinį ir atsakius miesto užpuolikų kareiviui – netrukdyk, aš galvoju. Čekų reformatas Janas Husas, pririštas prie stulpo sudeginimui, pamatęs, kaip sena moteriškė paslaugiai padega žabų ryšulį, iš nevilties ištarė: o, šventas naivume!
Naikinimo ar susinaikinimo metamorfozės metų metais tebeklaidžioja miniose ir pavienių individų galvose.
Kiek daug mes žinome ir kiek mažai suprantame. Tai irgi Einsteino žodžiai.
