Galvą užplūsta nevaikiškos scenos: miške klaidžiojantis baltas triušis. Jį nešusį kaimo vaikį pasmaugė „buržuazinis nacionalistas“ Apuokas, kurį Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ suvaidino Vytautas Tomkus. Sovietinės propagandos scena meniškai tokia įtaigi, kad man, mažamečiui žiūrovui, vaizdas įstrigo visam gyvenimui.
Mokykloje, pamenu, pasiekė žinia, kad spartiečiai netinkamus, silpnus kūdikius numesdavo nuo uolos. Greičiausiai tai – Plutarcho išsigalvojimas kuriant mitus apie Spartos papročius, bet mano fantazija piešė neįsivaizduojamą paveikslą.
Nedaug teisių nekilmingi vaikai turėjo viduramžiais. Dažnai jie buvo paranki darbo jėga ir niekam nereikalinga papildoma burna. Toks mažesnis suaugęs žmogus. Lietuvių liaudies pasakos irgi neduos sumeluoti apie vaikystės išbandymus tamsiais laikais.
Lietuvių liaudies pasakos irgi neduos sumeluoti apie vaikystės išbandymus tamsiais laikais.
Škotijos karalius Jokūbas IV negyvenamoje Inchkeitho saloje prie Edinburgo, XV amžiuje apgyvendino kurčnebylę moterį, kuriai įdavė du naujagimius. Karaliui buvo įdomu, kokia yra Dievo kalba? Ar egzistuoja prigimtinė žmonių kalba, kuria neva turėjo prabilti nuo tėvų ir kalbančios aplinkos atskirti vaikai? Apie eksperimento pabaigą, kaip ir apie visuomenės reakciją, tikslių žinių nėra. Sklido gandas, kad vaikai prabilo hebrajiškai. Seras Walteris Scottas buvo įsitikinęs, kad vaikai kalbėti ir negalėjo, jie turėjo kartoti įvairius aplinkos garsus. Tą patį vėliau įrodė daugybė mauglių istorijų.
Sidabro kasyklos Peru. Priešais mane rūko ir gryną spiritą geria dvylikametis šachtininkas. Gyventi jam likę apie 20 metų. Kaip ir daugelis vietinių, jis mirs nuo dulkių plaučiuose ir alkoholio.
Lietuva. XXI amžius. Ką tik gimęs vaikas nuleidžiamas į kanalizaciją. Du vaikai paskandinami šulinyje. Dar vienas užmušamas, nes blogai skaičiavo. Virtuali visuomenė panyra į klausimų ir skausmo jūrą. Vieni pyksta, kiti šaukiasi keršto, treti ieško atsakymų, ketvirti filosofuoja, penkti nemato problemų, šešti replikuoja, kad įstatymų pakanka. Racionalumo mažai – vien emocijos. Žmonėms skauda širdis, ne smegenis. Emocijos neatslūgsta, kai kurie sielvarte mato lėkštą banalumą. Ir jų teisė rinktis, – pajutę eglės kvapą, visada dairosi karsto. Net per Kalėdas.
Tuo tarpu Lietuva priskirta prie valstybių, kuriose smurtas šeimose nedraudžiamas, tačiau valdžia yra įsipareigojusi pasiekti pokyčių šioje srityje.
Pristatėme pastatų, miestuose sukūrėme automobilių spūstis, išmokome rengti svarbias konferencijas, didžiai reikšmingose kalbose įterpiame nesuprantamų tarptautinių žodžių, gerai išvedžiojame statistinius duomenis ir net gebame smagiaisiais pirštukais ir kaukėta šypsena pademonstruoti kabutes. Žmogus liko kažkur anapus.
Kad ir kaip nesinori pripažinti, dabar jau aiškiai yra dvi priešingos Lietuvos. Su klausimais ir be atsakymų. Su beržine koše ir be jos. Patinai, kurie talžo moteris, ir vyrai, kurie jas saugo. Trokštantys mirties bausmės ir besąlygiškai ją atmetantys. Tikintys ir netikintys. Gyvi ir užmušti.
Tušti yra klausimai be atsakymų. Ką daryti? Tereikia pasirinkti.