Mes Lietuvoje turėtume svetima kalba dainuoti himną, kurio antroji eilutė skelbė, kad visas tautas į nesugriaunamą sąjungą „amžiams subūrė didžioji Rusija“.
Mūsų mokiniai mokyklose būtų priversti garbinti mumifikuotą žudiką, isteriškai telegrafu reikalavusį sunaikinti kuo daugiau žmonių. Rusų kalbos pamokų būtų tiek pat, kiek lietuvių, o Rusijos istorija būtų svarbesnė nei Lietuvos. Į galvas mokiniams kaltų, kad Lietuva yra nepriklausoma TSRS sudėtyje, o be „deržavos“ lietuviai neišgyventų – per mažas kraštas.
Mūsų mokiniai mokyklose būtų priversti garbinti mumifikuotą žudiką, isteriškai telegrafu reikalavusį sunaikinti kuo daugiau žmonių.
Nepakasamas Volodia su kokiu nors dabartiniu genseku Putinu privalomai portretais kabėtų vaikų darželiuose, statybos trestuose ir karvių fermose. Nors visiems ant tų veikėjų Lietuvoje kaip buvo, taip ir būtų, nusišvilpt. Svarbiau, kaip profsąjungos vadovas darbovietėje burtų kelių padalins deficitines prekes – šiandien gavai teisę nusipirkti „Moskvič“ padangas (nors neturi automobilio), bet gal kitą kartą pasiseks ir gausi galimybę nusipirkti sulčių spaudimo mašinėlę su šešiais indeliais majonezo ar emaliuotų puodų rinkinį.
Mamos, prašydamos vaikų parnešti duonos iš parduotuvės, duotų keliais rubliais daugiau – dėl viso pikto, gal bus silkės, kiaušinių ar pieniškų dešrelių „išmesta“ į prekybą. „Pamatysi eilę – stok į ją, o tada paklausk ką duoda“, – mokytų gyvenimo išminties savo atžalas tėvai.
Pusė Lietuvos vaikščiotų su vienodais batais ir striukėmis, kita pusė – su tokiomis pačiomis kelnėmis. Kiečiausieji turėtų originalius džinsus ir užsienietiškus polietileno maišelius su paveiksliukais.
Pagal suderintą su KGB kelialapį kam nors nusišypsotų laimė apsilankyti užsienyje „su tarybinių turistų“ grupe – Bulgarijoje, Mongolijoje ar Šiaurės Korėjoje. Ir nežinosi, kuris iš bendrakeleivių yra skundikas-informatorius. Nešnekėk, ko nereikia ir niekur nevaikščiok vienas. Tik su banda. Negalima išsiskirti – nei užsienyje, nei namie.
Mūsų vaikinus per prievartą išvežtų karinėn prievolėn už tūkstančių kilometrų dvejiems ar trejiems metams. Kuo toliau – tuo geriau. Dabar turbūt vežtų prie Turkijos sienos ar į Siriją.
Studentai, be kitų disciplinų, mokytųsi TSKP istorijos, planinės ekonomikos ir dar velniai žino kokių marazmų.
Studentai, be kitų disciplinų, mokytųsi TSKP istorijos, planinės ekonomikos ir dar velniai žino kokių marazmų.
Baigę aukštąsias jaunieji specialistai būtų kur nors išsiunčiami pagal planą – kodėl tu pats turėtum nuspręsti, ką tau toliau gyvenime veikti?
Klestėtų nomenklatūra šviesiais pilkais kostiumais ir baltom sintetinėm skrybėlėmis vasarą bei karakulio kepurėmis žiemą– jie gyventų Čiurlionio gatvėje Vilniuje ir išdidžiai vadintųsi „vadovaujančiais darbuotojais“. Juos į darbą vežiotų „Volga“, jų šaldytuvuose rastum apelsinų sulčių „El Greco“, sekcijose išdidžiai stovėtų koks nors „whiskey“, o Maskvoje jie turėtų svarbių draugų. Žmonės juos tebevadintų „šiškomis“.
Skaitytume laikraščius „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“, būtų vienas respublikinis ir du sąjunginiai televizijos kanalai.
Kauno „Žalgiris“ žaistų SSRS čempionate kaip koks Rygos „Dinamo“ dabar daužo ledo ritulį Rusijos turnyre skambant tam pačiam didžiosios šalies himnui.
Prieš kino seansus žiūrėtume politinės agitacijos kino žurnalus, kur pasirodžius vaizdams iš Vakarų suskamba slegianti ir visą pasaulio skausmą simbolizuojanti muzika.
Sovietų Sąjunga – didžiausia XX amžiaus katastrofa, visoje pasaulio istorijoje sunaikinusi daugiausiai žmonių gyvybių. Su milžiniškomis aukomis mums pavyko išlikti. Ir pasisekė, kad imperijoje buvome trumpiau nei kiti. Ne visiškai nužmogėjome. Bet jei dar bent viena karta būtų užsibuvusi toje blogio kloakoje – kažin ar lietuvių tauta būtų išlikusi.
Kovo 11-oji svarbi ne tik Lietuvai. Lietuviai pradėjo griauti kruviniausią tautų kalėjimą ir pramynė kelią kitiems. Vieni tuo keliu pasinaudojo, kiti – ne. Lagerių ir banditų papročiai Kremliuje neišnyko. Gal kada Kovo 11 ateis ir į šią šalį. Kaip Ukrainoje.
Už jūsų ir mūsų laisvę!
