Tai krizė, kurią sukėlė ne vadovų ambicijos ar pačios partijos negebėjimas juos pasirinkti. Pirmą kartą šios partijos pirmininkas pašalintas dėl poveikio „iš šono“. Būtent todėl kilo ir unikalios reakcijos į tą lyderystės krizę, kai partijos pirmininkui buvo pareikšti įtarimai korupcija ir paskelbta informacija apie rastus įkalčius.
Viešieji asmenys savo reakciją į patį įvykį dažniausiai apibūdino kaip „šoką“, „sukrėtimą“, tarsi žmones – nei naivius, nei menkapročius – būtų ištikusi religinė ar egzistencinė krizė.
Viešieji asmenys savo reakciją į patį įvykį dažniausiai apibūdino kaip „šoką“, „sukrėtimą“, tarsi žmones – nei naivius, nei menkapročius – būtų ištikusi religinė ar egzistencinė krizė. Esu skaitęs, kad kartais taip esti paaugliams, kai jie įsisąmonina esą mirtingi. Nežinau, kiek čia būta nuoširdumo, o kiek – viešųjų figūrų ir žurnalistų apsimetinėjimo, tačiau aišku, jog visi jie manė, kad kalbėdami kitaip bus nesuprasti. Liberalų Sąjūdis labai elementariais judesiais gebėjo sukurti ypatingos žmonių grupės įvaizdį. Dalyvaujant įvairiose koalicijose niekada nesitapatinti su jų veikla ir apskritai apsimesti, kad nėra valdžioje. Kalbėti ir veikti santūriai, nedeklaruoti savo vertybių (nė vienas partijos ministras ar meras to nė nemėgino). Skirtingoms žmonių grupėms pritaikyti skirtingas, bet paprastas ir lengvai suvokiamas žinias (regis, čia nemenkai padėjo Antano Guogos gebėjimai). Galiausiai visur, kur įmanoma, paišyti oranžinius žmogučius ir rašyti #smagu. A, tiesa, dar priminti, kad turi jauną, modernų lyderį, kuris taip kontrastuoja su nervingais, vis kažkuo nepatenkintais konservatoriais ir užkerpėjusiais socdemais. Taigi, paaiškėjus, jog „Dievo nėra“, belieka iš pradžių patirti sukrėtimą, o paskui nurimti, susitaikyti ir pasakyti: „Bet juk turi Kažkas būti“, „žmogus negali gyventi be tikėjimo“ ar ką panašaus.
Liberalų simpatikai, užuot konstatavę ir pamėginę įprasminti, kas įvyko, ėmė (nebūtinai viešai) svarstyti, „kas už to stovi“, „kam tai naudinga“, tarsi rasti po partijos pirmininko lova milijoną, skaičiuojant senaisiais pinigais, būtų natūralu ir tik blogio jėgos gali imti prie to kabinėtis. Psichologiškai žvelgiant, tai yra paprastas neigimo mechanizmas, kuris padeda susidoroti su faktų sukeliamais per sunkiais išgyvenimais. Bėda ta, kad svarstymas vyksta ne psichoterapeuto kabinete, o politinėje arenoje, kur balsuotojai gali neatjausti kovų dalyvių. Šis, nelietuviškai sakant, „denializmas“ sutrukdė partijai imtis realių atsinaujinimo veiksmų. Užuot prisiėmęs moralinę atsakomybę ir užleidęs vietą naujiems žmonėms, partijos elitas visą dėmesį skyrė demonizuoti Guogai (net jei tarsime, kad tai nebuvo įprastas viešųjų ryšių triukas nukreipti dėmesiui nuo problemos, taip bent atrodė) ir įtikinėti, kad korupcijos kaltė krenta asmeniškai pirmininkui, o kadangi jo nebėra, tai viskas vėl kaip ir #smagu.
Psichologiškai žvelgiant, tai yra paprastas neigimo mechanizmas, kuris padeda susidoroti su faktų sukeliamais per sunkiais išgyvenimais.
Įvairių valdančiųjų partijų simpatikai netruko pasinaudoti situacija: žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pradėjo sklisti komentarai, kad „visi vienodi“, tezę kartais modifikuojant būsimų rinkimų perspektyvoje: „O ką, ar konservatoriai kitokie?“ Kai kurie politologai suskubo generalizuoti, kad korupcija liberalų partijoje liudijanti „visos politinės sistemos Lietuvoje krizę“, tarsi nesibaigiantys socialdemokratų korupciniai skandalai ar rinkėjų prielankumas Darbo partijai būtų buvę tos sistemos sveikatos požymiai. Deja, menamos visuotinės kaltės atmosfera neleido nei rimtai diskutuoti (tiesą sakant, net užsiminti) apie skirtumą tarp Liberalų Sąjūdžio ir Darbo partijos korupcijos, nei atvirai svarstyti, kokios sisteminės tos partinės sąrangos ydos skatina partijų papirkinėjimą ar finansinį jų neskaidrumą. Mažai kas atkreipė dėmesį ir į tai, kad laisvėje visada glūdi nuopuolio rizika ir kad nereikia painioti partinės sistemos krizės su demokratijos krize.
Tačiau labiausiai nutylėta tema liko verslo įtaka politikai ir tos įtakos istorija. Bet jau dabar galima pasakyti, kad STT veiksmai, nesvarbu, ar kokia partija apsivalė, ar ne, ar visuomenė suprato, kas vyksta, ar ne, bent iki rinkimų turėtų pristabdyti korupcinius verslo ir partijų ryšius – jei ne dėl sąžinės, tai bent dėl baimės.
Šis tekstas paskelbtas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr. 4
