Į diskusiją įsijungti norėčiau remdamasis viena politikos mokslo sąvoka, kuri viešumoje kartais vartojama ne visai tiksliai. Tai – viešoji politika, reiškianti valdžios sprendimus ir veiksmus.
Apsiribokime vienu šios sąvokos aspektu – kad tai yra valstybės galios naudojimas, reguliuojant žmonių elgesį. Pažvelkime į savo gyvenimą ir pamatysime, kad valdžia reguliuoja mūsų ekonominę, politinę, religinę veiklą, šeimos santykius. Pabandykite be valdžios leidimo pradėti verslą ar įkurti religinę bendruomenę... Liberalių pažiūrų filosofai ir politologai jau seniai muša pavojaus varpus, rodydami, kaip per visą XX šimtmetį valdžia tik stiprino savo reguliacines funkcijas.
Klausimas dėl naminės degtinės gamybos legalizavimo – tai klausimas dėl to, kiek valdžia gali reguliuoti žmogaus privatų gyvenimą.
Klausimas dėl naminės degtinės gamybos legalizavimo – tai klausimas dėl to, kiek valdžia gali reguliuoti žmogaus privatų gyvenimą.
Juk jei aš verdu naminukę savo reikmėms ir niekam jos nepardavinėju, tai turėtų būti mano asmeninis reikalas, nepriklausantis valdžios kompetencijai.
Tačiau dabar yra taip, kad šis mano privatus pasirinkimas yra nelegalus ir baudžiamas veiksmas. Nors kas gali suskaičiuoti, kiek žmonių Lietuvoje šiais laikais pastoviai verda naminę degtinę ir net ją pardavinėja?
Seni žmonės sako, kad taip buvo ne visada. Anot jų, Smetonos laikais naminė degtinė, bent jau kaimuose, beveik nebuvo varoma, nes už tai grėsė milžiniškos baudos, kurias sumokėjus buvo galima likti be ūkio ir be žemės, kas valstiečiams prilygo savižudybei. Naminukės gamyba tapo įprastu reiškiniu antrojo pasaulinio karo metais, kada vokiečių okupacinė valdžia turėjo rimtesnių rūpesčių nei gaudyti degtindarius.
Pokario metais ši gamyba klestėjo toliau, ir ne vien todėl, kad gamintojai norėjo svaigintis. Kaimiečiai virė naminukę ir nešė ją parduoti į miestelius, nes tai buvo vienas iš nedaugelio būdų prasimanyti grynųjų pinigų. Tas pats dėjosi ir suvarius žmones į kolchozus, kuriuose reikėjo dirbti beveik už dyką.
Lyginant su tais laikais, kada, senolių žodžiais, vos ne kiekviename ūkyje buvo naminukės varymo įrankiai, dabartinė padėtis gerokai skiriasi. Tikrai nėra tokio masinio varymo, koks buvo pokaryje.
Ar tikrai išleisime džiną iš butelio, jei legalizuosime naminės degtinės gamybą? Ar tikrai tuo legalizavimu galutinai nugirdysime tautą? Negi tauta yra mažiau girdoma tonomis stipraus alaus ir spirituoto vyno, kurių galima įsigyti bet kurioje miesto ar kaimo parduotuvėje?
Ar kas nors bandė paskaičiuoti, kiek naminės degtinės gamintojų pirktų leidimus jai varyti? Drįstu spėti, kad tokiais legaliais gamintojais norėtų būti tik kaimo turizmo sodybų šeimininkai, ir tai ne visi. Juk tai būtų papildomi rūpesčiai, nes tokia gamyba būtų griežtai kontroliuojama. Ką jau ką, bet kontroliuoti biurokratai mėgsta labai. Todėl didžioji dalis naminės degtinės gamintojų ir toliau dirbtų nelegaliai.
Kitaip tariant, legaliai gaminama naminė degtinė greičiausiai būtų tik lašas, palyginus ją su fabrikuose gaminamų alkoholinių gėrimų jūra. Tad gal pakreipkime viešąją diskusiją į tai, kokios politikos valdžia turėtų imtis, siekiant sumažinti pramoniniu būdu pagaminto alkoholio prieinamumą ir vartojimą? Nes dabartiniai vieši plepėjimai apie naminės degtinės legalizavimą man panašūs į siekimą nukreipti visuomenės dėmesį nuo legaliai ir masiškai girdomų ir jau prasigėrusių mūsų piliečių.
Komentaras buvo skaitytas per LRT radiją.
