Nelabai suprantu, kodėl nūdienė lietuviškoji meno valdininkija taip arogantiškai negerbia dailininko tapytojo Kazimiero Žoromskio asmens – jau amžinatilsį, – jo kūrybos ir paskutinės valios, kai autorius tam tikromis sąlygomis dovanojo Lietuvai savo vertingiausiąjį kūrybos palikimą? Kai ką žinau iš 25 metų senumo politinio konflikto tarp laisvo menininko ir laisvės nemėgstančios naujojo sovietizmo valdžios, bet juk negalėtų net nomenklatūros kerštas taip ilgai tverti. Todėl šios prielaidos nenagrinėkim, kažkas ne taip.
Tai ką turi daryti, Žoromski, jei nenori, kad tavo paveikslai, neapskaitomas dvasinis ir daugiamilijoninis aukcioninis turtas, būtų šaltai ir galimai drėgnai sukrauti Nacionalinėje saugykloje?
Tačiau juolab nesuprantu, kaip toji tęstinė valdininkija ryžtasi pačią valstybę versti sukčiuviene ir šaltaveide ekspropriatore. – Tavo kūryba, kurią ketinai padovanoti, nebepriklauso nei tau, mirusiam, nei asmeniui, kuris ir tarptautiniuose teismuose tikriausiai būtų pripažintas teisiniu testamentiniu paveldėtoju. Tik Lietuvai būtų dar vieno purvyno balutė. Tai ką turi daryti, Žoromski, jei nenori, kad tavo paveikslai, neapskaitomas dvasinis ir daugiamilijoninis aukcioninis turtas, būtų šaltai ir galimai drėgnai sukrauti Nacionalinėje saugykloje? Be regos, eigos? Vos kada-ne-kada? O juk pradėjus dovanojimą buvo sutarta, kad įrengs jo palikimo muziejų... „Dar prieš grįžtant į Lietuvą, man tuometinės valdžios buvo pažadėta paveikslų galerija. /.../ Vilniaus dailės muziejus yra atsakingas už paveikslų apsaugą, kol bus pastatyta mano vardo galerija, į kurią bus perkelta mano dovana Lietuvai. Manau, pribrendo laikas mano dovaną įforminti oficialiai, dovanos priėmimas turi būti su Kultūros ministro parašu...“
Taip manė dailininkas. Valdžia manė kitaip, ji visad geriau žino.
Taigi statė, tartum ketino tesėti...
Na, ir kas, kad sutarta, bet atidavei be dovanojimo sutarties, kuri būsianti surašyta vėliau. Pasirodo, gal niekados. O nepriklausomas teismas nutarė, kad nuosavybės perdavimo arba įsigijimo akto nė nereikia. Neturi popierėlio, tai ir užmiršk. Pats kaltas.
Tartum amžinai nebaigta žemės „reforma“.
Dalis paveikslų vis dėlto buvo ir tebėra eksponuojama tam tikslui pastatytoje galerijoje Vilniuje, K.Kalinausko 12. Ši ir yra, ir nėra. Kaip tas tarybinis žmogelis be „bumažkės“. Tąsyk galima suveikti, bičiuliai, kad jo nė nebūtų, ir niekas nepasiges. Ekskursijas nukreipsim į „Akropolį“. Ne Atėnų, bet šiaurės Atėnų.
Galerija kaip paveikslų eksponavimo vieta bus likviduojama visagalių antstolių jėga, o pastatą, kuris nei šalies, nei miesto estetinei ir šviečiamajai kultūrai nereikalingas, gal pats miestas parduos kokiam kazino. Pirmyn, misionieriai. Vieta tai vertinga!
Ar Lietuvoje nebėra net dailininkų sąjungos?
Kultūros ministerijos požiūriu, steigti pavienius dailininkų muziejus netikslinga. Pigiau laikyti jų darbus saugyklose. Taip buvo laikomas stelažuose M.K.Čiurlionio palikimas, galėdavai vogčiomis atsivesti būrelį studentų. Gerbė ir prisimena, jautėsi išrinktieji. Ar galės kas nors taip vogčiomis pasižvalgyti po K.Žoromskio žydinčių spalvų pasaulį?
Kitas klausimas, ar tikslinga laikytis žodžio. Jei ne, tai sparčiai slystame į putiniją.
Kazimieras Žoromskis išties kaltas, kad sulaukdamas Lietuvoje savo iš Vakarų parsigabenamų (iš pradžių dar LSSR pargabenamų) paveikslų, nežinojo, ką toliau daryti.
Reikėjo sėdėti muziejuje arba saugykloje ir savo ranka registruoti kiekvieną darbą. Po to sąrašą – muziejaus direktoriui arba fondų saugotojui, kad pasirašytų. Ir kopiją sau į kišenę. Netektų šiandien, tarkim, našlei skėsčioti rankomis – kiek jų, kurie ir kur.
Tada sugrįžta ir pamatinis klausimas – kieno jie?
Nei dovanojimo, nei įsigijimo aktų su parašais. Tik išmanusis teismas: jie priklauso šiam, ne kitam kuriam, muziejui.
Jei daiktas priklauso tam, pas ką nūnai padėtas, tai visa mūsų valstybė buvo ne savo valia padėta „na vieki“ už tvoros.
Jei moraliai tebepriklauso asmeniui, kuris sukūrė ir tikrai ketino padovanoti, tai ir pabaikim dovanojimo procesą kaip žmonės. Jei buvo sąlyga, kad lankytojai galėtų matyti darbus jiems skirtoje, jau pastatytoje galerijoje, tai „sutarčių laikomasi“ – sakydavo senovės romėnai palikę Europai teisinės tvarkos principus.
O jei visa ankstesnė civilizacija – tik šiukšlės? Tegyvuoja jėga?..
Apsiversk, Žoromski, savo ankštame karste, kad patikėjai kadaise komunistų pažadais.
Apsiversk, Žoromski, savo ankštame karste, kad patikėjai kadaise komunistų pažadais.
Toji galvosena vis dar veiksni, tad pažvelkime kaip ji spindėjo prieš ketvertą metų Kultūros ministerijos oficialiame rašte teismui.
Ieškovas Lietuvos dailės muziejus siekė atgauti paveikslus, būtent dalį jų, „iš svetimo [našlės!] neteisėto valdymo“. Pats „valdąs šį turtą patikėjimo teise“, tačiau „neteko“ [nuosavybės ar teisės?] ir kreipsis į teismą gindamas savo interesą.
Atsakovas (našlė) nurodė LR „autorių ir gretutinių teisių įstatymą ir atsakovo, kaip paveldėtojo pagal testamentą autoriaus išimtines teises“, tačiau ir jose esama išimčių. Tai ieškovo LDM galia „nekomerciniais tikslais viešai rodyti dailės kūrinio originalą ar jo kopiją“, kai rodymas yra įsigijusio kūrinį [kada, iš ko?] fizinio arba juridinio asmens įprastinės veiklos dalis“.
Jei trukdžiai dėl rodymo, kaip įprasta, tai tik rodykit, juk mokesčių mokėtojų lėšomis net galerija pastatyta.