Jas primena nūnai istorikas A.Nikžentaitis, aptardamas kito istoriko V.Sirutavičiaus knygą „Lietuviai ir Lietuvos lenkai, Lietuva ir Lenkija. 1988-1994 metai“ (2017).
Šios dar neskaičiau, tad rašau pastabas tik pagal A.Nikžentaičio pastabas. Vis dėlto viena tendencija ryškėja. Tai siekis nutylėti Lietuvos 1988-1992 m. išsivadavimo peripetijas ir pagrindinį kontekstą – konfliktą su SSRS imperininkais, kuriame šie visur, kur galėjo, lošė tautinių mažumų kortomis. Net Borisą Jelciną, naująjį Rusijos lyderį, baugino suardysią jo Rusiją autonomijomis.
Kiek tos kortos – vietiniai Rytų Lietuvos gyventojų lyderiai – leidosi, kad jomis būtų lošiama, tokia buvo didelė ne vien autonomininkų, bet ir SSKP gorbačiovininkų politika. Sudraskė Gruziją, Moldaviją, Azerbaidžaną, o Lietuvos nesudraskė, nors vietiniai SSKP vadukai talkino intensyviai. Išvairavom, be kita ko, ir su Lenkijos demokratų pagalba.
Priminsiu darsyk M.Burokevičiaus priekaištus Pabaltijo karinės apygardos politinei vadovybei: „Mes atskyrėm Šalčininkus nuo Lietuvos, o jūs nepadedat!“ – atseit, nesiunčiat jėgos. (Iš Modris Zieminš kn. „Kak dušili Baltiju“, 1995). „Atskirti“ galėjo tik su vietinių komunistų pagalba. Taip vėliau aiškinau L.Walęsai: ėmėmės priemonių ne prieš lenkus, o prieš komunistus. Jau ryškėjant SSKP-Lietuvos „skyrybų“ perspektyvai, Rytų Lietuvos savivaldybinė nomenklatūra (A.Brodavskis ir kiti) pretendavo tapti trečiąja derybine šalimi! Būtų viską blokavę.
Štai kodėl reiktų neprarasti realizmo. Lietuvos draskymas į gabalus buvo tikras pavojus ir konkretus kėslas. Atsirasdavo projektų steigti Vilenščiznos valstybėlę su savo „statusu“, himnu ir Naujosios Vilnios banku (ardė ir papirkinėjo regioną); B.Makutynovičiaus „omonas“ angažavosi net į vietinę ginkluotą jėgą, o didelių mostų vietinis veikėjas J.Tichonovičius (Ciechanovičius) siūlė lipdyti alternatyvią komunistinę Lenkiją iš Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos teritorijų...
Ar tai išstudijuota ir aprašyta, ponai istorikai?
Ar ateina jau į tą kraštą kokia nors vietinė bent valstybinė lietuviška savimonė? Vis dėlto valstybė tai Lietuva. Labai derėtų, kad pradėtų ateiti. „Lietuvos lenko“ samprata – jau pažanga, nors daugelis iš įpročio namie tebekalbėtų rusiškai. Dešimtmečiai sovietinimo, vietinių „vilniukų“ ilgametis vertimas rusakalbiais, o dabar ir putinistais suformavo ir toliau formuoja tikrovę, kurios nepaaiškins kada nors vienų ar kitų padarytos klaidos. Buvo gausu ne tų klystančių, o darančių tyčinę žalą ir Lenkijai, ir Lietuvai. Tuo būdu – Europai. Juk ją ir toliau užsimota ardyti.